Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktorija Daujotytė: „Jeigu neatsargiai prie paslapties priartėsi, ji gali išnykti“

Viktorija Daujotytė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Viktorija Daujotytė
Šaltinis: VU naujienos
0
Skaitysiu vėliau
A A

Literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė sakosi rašyti niekuomet nepradedanti nesulaukusi tam tikro signalo, kad jai leista tai daryti. Galiausiai išduoda, kad literatūros tyrinėjimai neturi rezultato, tačiau literatūrą gaubianti paslaptis turi išlikti.

– Esate parengusi ne vieną monografiją ir studiją apie mūsų literatūros klasikus, kultūros istorijos asmenybes. Kurios Jums paliko giliausią įspūdį? Kurios labiausiai sukrėtė, paveikė emociškai?

– Kiekvieną kartą esu patyrusi kokį nors įspūdį, gavusi kokį nors signalą, kad galiu galvoti ir rašyti. Nė vieno monografinio darbo nesu pradėjusi be šio signalo. Gal nemokėčiau jo apibūdinti. Ar skaitydama, ar galvodama, ar taip sau mąstydama pajuntu: čia yra taškas, nuo kurio galėčiau pradėti. Ir paprastai nebepraleidžiu šios galimybės. Pirmasis, su kuriuo lemtingai, gal visam gyvenimui, susitikau, buvo Jurgis Baltrušaitis. Didesnių, gal net savaip sukrečiančių išgyvenimų arba jutimų esu patyrusi mąstydama ir rašydama apie Salomėją Nėrį. Pajutau, kad darau kažką ypatingesnio, negu tik rašyčiau knygą. Susitinku su žmogaus likimu.

Nepradėjau rašyti nė apie vieną asmenybę nežinodama, su kuo susitiksiu. Jeigu būčiau to nežinojusi, be abejo, mane būtų sukrėtęs Sigitas Geda. Iš tiesų ir sukrėtė

Nepradėjau rašyti nė apie vieną asmenybę nežinodama, su kuo susitiksiu. Jeigu būčiau to nežinojusi, be abejo, mane būtų sukrėtęs Sigitas Geda. Iš tiesų ir sukrėtė. Kai pradėjau mąstyti, gilintis, suvokti, su kuo susitinku, supratau, kad iki tol dar nežinojau, su kuo susitiksiu, kad atsivėrė tai, ko kitaip nebūčiau niekada patyrusi.

– Minėjote, kad turi būti signalas, po kurio pradedate rašyti, domėtis viena ar kita asmenybe. Kaip pajuntate šį signalą, kas turi atsitikti?

– Tiesiog pajuntu, kad man leista rašyti. O kas yra tas, kuris leidžia, nežinau. Kartais pagalvoju, kad galbūt gaunu leidimą iš to, apie kurį turiu rašyti. Kokiu būdu šis leidimas ateina, negalėčiau tiksliai pasakyti. Tiesiog pajuntu, kad čia man leista įsiterpti. Jeigu dabar neįsiterpsiu, tas taškas dings ir paskui prie jo nebegalėsiu sugrįžti. Apie Sigitą Gedą pradėjau galvoti neleistinai greit, iš esmės jo mirties dienomis. Nors negalima drumsti išėjusiojo ramybės. Rašiau Sigitui Gedai nekrologą ir iš karto supratau, kad rašau daug toliau.

– Pagal kokius kriterijus atsirenkate lietuvių literatūros, kultūros figūras, temas savo tyrinėjimams?

– Pradėdama rašyti apie juos negalvoju, tiesiog turiu lyg ir savaime. Bet kai apie tai paklausėte, galiu pasakyti. Be abejo, matau figūros reikšmingumą ir vietą literatūroje. Dar matau tai, kad aplinkui tuščia, mažai tyrinėta, mažai rašyta. Labai reaguoju į tą tuštumą. Pasakyčiau ir kitą pusę: manęs visai netrikdo, jeigu apie pasirinktą asmenybę labai daug prirašyta.

Kalbinis triukšmas man netrukdo ir nė kiek manęs netrikdo. Nesu ta, kuri, prieš pradėdama rašyti, viską perskaitys, susikonspektuos, pažiūrės, kad ko nors nekartotų ar nepaimtų. Nesirūpinu tuo. Nepradedu iš naujo nieko skaityti, nesistengiu pamatyti, kas jau padaryta. O turėčiau. Nesu ir iš tų, kurie daug cituoja. Tiesiog einu savo akipločiu. Visa tai daugiausia yra mano mąstymas.

– Gal galėtumėte išskirti, kokias šiandien mums svarbias, aktualias problemas svarstote savo darbuose?

– Svarstau labai aktualią problemą: kaip yra literatūra? Kaip galėjo būti toks išskirtinis fenomenas kaip Jurgis Baltrušaitis, Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris? Ir kaip yra, kad literatūra yra iki šiol? Kad ji visą laiką prasitęsia ir prasitęsia.

Kaip, sakysime, gali būti, kad Romualdas Granauskas, jau įpusėjęs aštuntą dešimtį, toks kūrybingas ir kad jauni žmonės, renkantys kūrybingiausią knygą, sustoja prie šio taško?

Dabartiniu metu matau daug ką, kas man įdomu: yra geros kūrybos, literatūros, poezijos. Man nieko aktualesnio už tai nėra. Jokių kitų uždavinių nenoriu kelti, niekuo įpareigoti literatūros nenoriu. Man atrodo svarbiausia, kad ji būtų, kad suklustų kas nors ir paklaustų: kaip taip gali būti, kad ji yra? Kaip, sakysime, gali būti, kad Romualdas Granauskas, jau įpusėjęs aštuntą dešimtį, toks kūrybingas ir kad jauni žmonės, renkantys kūrybingiausią knygą, sustoja prie šio taško? Visa tai labai didelė paslaptis, apie kurią žmonės turi vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti, ir visą laiką reikia ieškoti ne atsakymo. Reikia, kad paslaptis būtų, kad visą laiką ją jaustum. Ir beveik džiaugtumeis tuo, kad negali jos niekaip atverti. Iš tiesų atrodo, kad nori ją atverti, bet slapta džiaugiesi, kad negali to padaryti. Yra baimė, kad jeigu neatsargiai prie paslapties priartėsi, ji gali išnykti.

– Daugiausia Jūsų darbų parašyta iš lietuvių lyrikos. Kodėl ir kuo ji tokia svarbi?

Lyrika yra literatūros širdis. Lyrikoje slypi pati giliausia literatūros paslaptis. Gilesnėje prozoje visuomet yra kažkas iš lyrikos. Kažkas, kas labai prie jos prisiliečia. Prie žmogaus širdies, prie jausmo, prie kalbėjimo ritmo, prie intonacijos, melodijos. O ten yra literatūros esmė. Dar sykį grįšiu prie Granausko. Jo galvojimas apie literatūrą yra galvojimas apie lyriką ir pirmiausia apie Joną Strielkūną, Granausko išsirinktą poetą. Buvo toks laikas, kai pradėjau galvoti, kad rašysiu apie Strielkūną knygą. Pasakiau tą Granauskui. Jis pakvietė savotiškų literatūrinių varžybų: „Neparašysi taip gerai, kaip aš galėčiau parašyti apie Strielkūno eilėraštį „Žiedas vėjuotą rudens dieną“.“ Atsakiau, kad pasiduodu iš karto. Praėjo daug laiko. Ir jau po to, kai parašiau knygą, Romualdas parašė „Pasiją pagal Joną“. Jis tai parašė įkvėptas savęs, ne mano knygos (šypsosi). O dar labiau paties Strielkūno kūrybos. Iš to supratau, kad eilėraščiai kitam gali būti jo gyvenimo dalimi. Nors Granauskas – prozininkas, o kalba apie lyriką, pripažindamas, kad joje yra kažkas labai slapto.

Atsimenu, kokiam trečiam kurse net suabejojau, ar turėčiau domėtis lyrika. Man atrodė, kad gal neturiu pakankamos vidinės klausos. Bet mane traukė eilėraščiai. Ir tebetraukia.

– Esate sakiusi, kad tikitės įžvelgianti, iš ko tas lietuvių literatūros išskirtinumas susidaro, kad galite tą išskirtinumą, fenomenalumą parodyti, išskleisti kaip savo tyrimo rezultatą. Tad koks gi jis?

– (Šypsosi) O rezultato galų gale nėra. Ir nebus. Toks ir yra literatūros tyrimas, tokia yra literatūros fenomenologija. Eini, eini, eini ir galiausiai matai, kad vėl įėjai ten, kur tavo pėdos, kad jau grįžti atgal. Vadinasi, nenuėjai niekur. Neišėjai iš to lauko, kuriuo vaikštai remdamasi patirtim, mąstymu, pasitikėdama patirtim ir tuo, kad literatūroje susitinki su daugeriopa patirtim. Tų, kurie rašo, kurie yra parašyti, galiausiai su patirtim tų, kurie tai, kas parašyta, skaito. Sueini į daugiabalsį polilogą. Kai esu taip paklausta, galėčiau pamėginti išvardyti, ką man pasisekę padaryti. Paskui viską užmiršiu, nes rezultatai yra efemeriški.

Man galbūt yra pasisekę lietuvių lyrikoje įžvelgti tokius momentus, kurie daro mūsų lyrinę poeziją savitą. Ji turi ypatingą jausmų santūrumą, pasižymi jautria gamtos refleksija. Lietuvių lyrikos kalbinis jausmas kyla iš kažkokio jutimo, kad santykis su kalba istoriškai buvęs skaudus, kad vėlyva mūsų literatūra, kad kažkas, ką reikia padaryti, jau lyg pavėluota. Pasvarstyčiau, kad gal yra pasisekę šiek tiek naujau suformuluoti tragiškosios jausenos jutimą ar podirvį. Sigitas Geda man labiausiai atvėrė tą tragišką literatūros pjūvį. Čia pat įsirašo ir Salomėjos Nėries tragiškoji lemtis. Sigitas Geda yra ją jautęs. Galbūt bendriausia prasme šiek tiek praskleidžiau lietuvių literatūros filosofiją, jos santykį, bendrumą, gilindamasi į Arvydo Šliogerio filosofiją. Iš jos pamačiau, kad tai, ką jis daro kaip filosofas, ne vienu aspektu daryta literatūros, juo labiau prozininkų: Broniaus Radzevičiaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko. Literatūros tyrimai padeda pamatyti, ką vis dėlto turime, ką mąstome, ką esame supratę, suvokę, kas atsitinka su žmonėmis, kas yra tauta, kalba, didieji žmogaus klausimai. O kaip kitaip? Kažkas turi visą laiką apie juos mąstyti, kad atvertų. Jaučiu, kad žmonėms įdomus gyvenimas. Su juo susitikti tiesiogiai labai sunku.

– Savo kalboje, atsiimdama Lietuvos mokslo premiją, akcentavote žydinčios gudobelės įvaizdį. Kodėl pasirinkote būtent jį ir kaip jis susijęs su literatūros fenomenologija?

– Fenomenologiškai galvojant, gudobelė gali būti toks pat fenomenologinis objektas kaip literatūros kūrinys. Jie yra tarsi atskiri objektai, bet sąmonė juos gali suimti, matyti kartu. Tai ateina iš Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Ten yra prustiškoji gudobelė. Man atrodo, kad gudobelę buvau įsižiūrėjusi dar neskaičiusi Prousto, bet gal man tik taip atrodo, nesu tuo tikra (šypsosi). Jau nuo tada, kai perskaičiau Proustą ir jo gudobelę, mačiau visas gudobeles, su kuriomis susitikdavau. O ta Antakalnio gudobelė, apie kurią kalbėjau, ypatinga. Buvo aišku, kad jos gyvenimas laikinas, bet ji žydėdavo taip, lyg būtų amžina. Gudobelės yra paskutiniai žydintys medžiai pavasarį. Jų žydėjimas yra be galo intensyvus ir ekstensyvus. Žinojau, kad vis tiek ateis laikas, kai gudobelės nebebus. Ir tikrai atėjo. Mano sąmonė į tai sureagavo kaip į didžiausią skriaudą, kuri niekad neišnyks. Kai ši gudobelė žydėjo, eidavau tris kartus per dieną pasivaikščioti, kad kuo daugiau pamatyčiau, kaip ji žydi. Tada ir gyvenimą matai kaip modelį. Visa tai man padeda galvoti, mąstyti ir iš karto grąžina prie literatūros.

– Teigėte, kad mokslas – tai nelaisvė, kurios kai kurie žmonės negali iškeisti į jokią laisvę, į jokius sveikesnio gyvenimo pažadus. Tokių savanorių belaisvių nėra daug. Tai ypatingi belaisviai, jie patiria ypatingą laisvę, sunkų intelektinį džiaugsmą. Ar ir Jūs taip jaučiatės? Jeigu taip, kada šis džiaugsmas būna didžiausias? Ar nesigailite pasirinkusi tokią dalią? 

– Taip, pati šitaip jaučiuosi. Liudiju tai iš savo patirties, bet ne tik kaip savo patirtį. Tikiu, kad ja susitinku ir su kitais. Humanistika, mano supratimu, neįmanoma be to džiaugsmo. Reikia, kad kažkas tavy nušvistų, kad ištiktų nuostaba. Dėl to reikia daug dirbti. Tai ateina tikrai negreitai, bet ateina. Minties pasirodymas būna didžiausias džiaugsmas.
Sakysime, rašau apie Donelaitį. Daug sykių skaičiau jo „Metus“, bet tik šį pavasarį pasisekė pamatyti, kokia įspūdinga viena Donelaičio metafora, ateinanti iš labai seno baltiško galvojimo, iš moteriškosios kultūros akcentų. Tai man buvo džiaugsmas. Dar nebaigiau apie ją galvoti, bet jau pamačiau, kad ji yra. Nesu tikra, kad kas nors to nepamatė, bet man tai nėra svarbu (šypsosi).
Visko iš džiaugsmo neparašysi. Turi dirbti sunkiai ir kurį laiką nesulauki, kad kas nors nušvistų. Jaučiu, kad ne tik aš pasirinkau, bet literatūra nors truputį yra mane pasirinkusi. Dėl to negaliu gailėtis. Jaučiu, kad jai reikėtų to, ką darau.

– Kokią įtaką Jūsų tyrinėjimams padarė Žemaitijos žemė, tos vietos, kuriose praleidote vaikystę?

– Galvoju, kad savo pirminiu pavidalu esu tiesiog suformuota tos žemės, to kraštovaizdžio, to dangaus, tų medžių, sodybų, žmonių, kalbos, vėjo… Būdama 10 ar 12 metų, to negalėjau suprasti, bet dabar suvokiu, kad buvau jautrios prigimties vaikas. Girdėjau medžius, supratau, kad dideli medžiai yra labai gražu, kad dideli klevai yra stebuklingas dalykas, kad mažas upeliukas pavasarį pabunda, o vėliau girdi jo garsą. Paskui apsipila purienom, o vasarą išnyksta lyg nebuvo. Jono Juškaičio eilutės „Jau girdėti tas gerasis vandenų bėgimo garsas“ kiekvieną pavasarį many skamba kaip kokios mišios. Man išėjo į gera, kad tuo laiku, kai mačiau pasaulį sąmoningiau, turėjau lyg antrąjį polių. Niekada nebūčiau taip galėjusi justi Žemaitės, jos paslapties, jeigu neturėčiau savy tos žemės, to jutimo, to žemo dangaus, tų debesų nuo jūros. Jeigu būčiau gimus ir augus kitur, viskas būtų buvę kitaip. Bet gal geriau? (Šypsosi) Pasiguodžiu, kad kitaip būti su manim negalėjo. Esame vienkarčiai, vienviečiai, vienalaikiai, vienmečiai augalai.

Buvo labai gaila išvažiuoti studijuoti. Bet ir tai buvo gerai. Turėjau gailestį. Iš ko susidarytų transcendentinis liūdesys literatūroje, jei žmogus neturėtų erdvių, laikų peržengimo galimybės? Ten ir čia. Čia ir ten. Iš ko susidarytų patirtis, jei žmogaus gyvenimas būtų lyg autostrada? Niekas jos negali paneigti, bet reikia, kad tavo sąmonėje būtų maži, klaidūs, nuošalūs keliukai.

– Esate prisipažinusi, kad niekada neturėjote savos laboratorijos, kabineto, o tik savo namų kambarėlį į asketiškos šiaurės pusę. Maga sužinoti, kaipgi atrodo Jūsų darbo aplinka?

– Šis kambarėlis atrodo netvarkingai. Tai pirmasis požymis (juokiasi). Jame labai daug knygų. Jos sudėtos visaip, kaip tik įmanoma. Kartais nerandu, ko reikia, tad einu į biblioteką.

Mano rašomajam stalui apie 40 metų. Stalčiai jau paklypę, sunku kai ką atidaryti, bet man nė į galvą neateina, kad norėčiau jį pasikeist

Mano rašomajam stalui apie 40 metų. Stalčiai jau paklypę, sunku kai ką atidaryti, bet man nė į galvą neateina, kad norėčiau jį pasikeisti. Kiek dar yra vietos nuo knygų, kabo daug paveikslų. Esu prisirišusi prie jų, turiu ir gražių įrėmintų nuotraukų, senovinį kryžių iš Žemaitijos. Dar yra plati palangė į šiaurę, ant kurios padėtas mano kaktusėlis, kuris vis pražysta gruodį. Tai jau didelis privalumas. Ir labai daug visokių mažų daikčiukų, kurių nė vieno negaliu atsisakyti. Jie sudėti taip pat be tvarkos, bet man užtenka žinoti, kad jie ten yra. Deja, nedažnai nuo jų dulkes nušluostau, nedažnai, bet jie vis tiek saugiai sau gyvena. Jų ištikimybė begalinė.

– Lietuvos mokslo premija Jums paskirta už pastarųjų 14 metų darbus, kuriuos sudaro keliolika monografijų ir studijų. Iš ko gimė visi šie darbai? Teigėte, kad ne tik iš darbštumo, bet ir iš kažko kito.

– Nelaikau savęs labai darbščia. Mačiau ir matau daug darbštesnių. Bet dirbu palyginti nuosekliai. Jeigu jau užsikabinau už ko nors, nebepaleidžiu. Einu ta kryptimi, kiek galiu. Noriu, kad lietuvių humanistika turėtų kiek įmanoma daugiau argumentų dėl savo įdomumo, mąstymo, galimybių, kad lietuvių literatūra ir ryškieji jos vardai būtų labiau matomi, kad atsirastų ryšys tarp literatūros ir ją tyrinėjančiųjų. Jei kas iš tiesų man kelia džiaugsmą, tai žinojimas, kad tuo, ką darau ar esu padariusi, domisi jauni žmonės. Noriu dirbti dar ir todėl, kad dirbtų ir kiti jauni žmonės. Jei kurioj nors vietoj darbas nutrūks, jo nebesumegsi. Jis turi būti nepertraukiamas. Karta po kartos turi galvoti apie Kristijoną Donelaitį, Maironį ir apie Marcelijų Martinaitį, kurio užmiršti, žinoma, negaliu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min