Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus knygų mugės įspūdžiai: tai buvo Kristinos Sabaliauskaitės laikas

Kristina Sabaliauskaitė rašo autografus
Knygupalepe.lt nuotr. / Kristina Sabaliauskaitė rašo autografus
Šaltinis: Knygupalepe.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Nejaukiai jaučiuosi tokiuose renginiuose“, – Vilniaus knygų mugėje pilnutėlei salei sako Sigitas Parulskis. Ir paaiškina, kad jau artėjant panašiam renginiui ima nerimas, nes negali pakęsti štai tokių spūsčių ir uždarų erdvių. Panašiomis mintimis apie spūstį, nesugebėjimą patekti prie prekystalių dalinasi kone kiekvienas sutiktas. Bet ką gi ką gi, visi susitinkame būtent ten. Bambame iš širdies, bet vis tiek ten važiuojame.

60 tūkstančių. Tiek žmonių, pirminiais skaičiavimais, praėjusį savaitgalį apsilankė Vilniaus knygų mugėje. Didžiausias klausimas, kur visa ši knygų ištroškusi minia būna mugei pasibaigusi? Net ir didieji knygų leidėjai, tiražus mažinantys iki niekingo tūkstančio egzempliorių, išskėstomis rankomis pasitiktų ir dešimt, ką ten dešimt, dvidešimt kartų mažesnį skaitytojų būrį. Na, nebent tu esi Andrius Tapinas, Algimantas Čekuolis arba Kristina Sabaliauskaitė. Bet prie jų dar grįšime. Taigi, įspūdis toks, kad atėjusieji nusiperka tuos privalomus keturis kilogramus knygų ir iki kitos knygų mugės to pilnai užtenka. Paklauskite leidėjų – patvirtins, kad taip ir yra – per mugę įvykdomas ketvirčio ar dar didesnio laikotarpio pardavimų planas.

Paradoksaliausia, kad iš tiesų jei dėl ko ir neapsimoka važiuoti į mugę, tai dėl knygų pirkimo. Sakote nuolaidos? Nueikite į bet kurios leidyklos knygyną (žinoma, nekalbame čia apie „Alma litterą“) ir rasite tas pačias ar dar mažesnes kainas. Ir niekas jūsų nedaužys alkūnėmis ar įnirtinga srovė neneš nuo prekystalio, taip ir nespėjus apžiūrėti knygų. Internetinių knygynų nuolaidos nušluosto nosį bet kuriai mugei, na, o ir šiaip – ar būtina išsyk susidaryt skaitymo planą metams į priekį – t.y. nusipirkti krūvą knygų, kurias skaitysi kažkada miglotoje ateityje? Štai, šiemet stende apžiūrinėjau Mariaus Abramavičiaus kelionės į Iraną dienoraštį, mugėje pirktą prieš porą metų už, regis, 40 litų. Iki šiol taip ir laukia savo perskaitymo eilės. O dabar kaina – nei daugiau, nei mažiau – 10 litų. Taigi, jei norite pigiau nusipirkti kalną knygų, nesakyčiau, kad Knygų mugė su savo spūstimis, užkampyje įsikūrusiu „Litexpo“ ir bilieto kaina yra protingas pasirinkimas.

Tiesa, prieš daugybę metų į mugę galima buvo vykti būtent to – pirkti knygų, mat leidyklos, tuomet dar reta kuri turėjusi savo knygyną, atveždavo iš sandėlių pakampių užsilikusias ilgiausiai ieškotas senienas, kurių jokiame knygyne nė su žiburiu nerasi. Tačiau įvairūs senų knygų knygynėliai jau seniai šią funkciją irgi patenkina, jau nekalbant apie tokius portalus kaip sena.lt.

Tad ko važiuoti į mugę? Atsakymas, kad dėl bendros atmosferos, yra gal ir banalus, bet pats tiksliausias. O taip, ta žmonių srovė, nešanti tau visai nežinoma kryptimi, kuprinėje nešiojamas paltas, nes prie rūbinės eilės tokios, kad tenka spręsti dilemą – ar stovėti eilėje kokį pusvalandį, ar eiti į susitikimą su rašytoju, eilės prie kavinių, eilės prie viso kito, kas tik įmanoma, nuteikia gal kiek ir niūrokai. Tačiau viską atperka žinojimas, jausmas, kad tai ne „Akropolio“ išpardavimas, ne „H&M“ atidarymas, tai minia žmonių, kurie atėjo čia dėl knygų. Atsigrūsti į „Litexpo“ ir viską iškęsti dėl knygų atsitiktinis žmogus kažin ar sugebėtų. Bent vieną savaitgalį tikėjimas, kad knygos vis dar yra reikšmingos, kad literatūra, ją kuriantys žmonės, yra svarbūs, tampa nebe vien tik hipotetinis, bet ir visiškai realus, pajaučiamas štai čia ir dabar.

Su Algimantu Čekuoliu viskas kaip jau ir aišku. Toks įspūdis, kad į mugę jis atvyksta dar jai neprasidėjus, o išvyksta tik kartu su valytojomis.

Na, ir žinoma, susitikimai su rašytojais. Tiesa, šiemet ypatingų žvaigždžių nebuvo (tiesa, Karlas Schlogelis buvo itin laukiamas, tačiau susitikimo metu jis vis nusukdavo atsakymus į aštriausius, opiausius klausimus, tad susitikimas buvo toks gal ir nelabai lūkesčius patenkinęs), tačiau nepanašu, kad kažkas jų labai ir pasigedo.

Nes realiai žvaigždės buvo dvi. Algimantas Čekuolis ir Kristina Sabaliauskaitė. Su Algimantu Čekuoliu viskas kaip jau ir aišku. Toks įspūdis, kad į mugę jis atvyksta dar jai neprasidėjus, o išvyksta tik kartu su valytojomis. Ir patarimas visiems tiems, kas nori jo autografo – atvažiuokite ketvirtadienį. Tądien mugė pustuštė, ir A.Čekuolis sliūkino po „Alma littera“ stendą vienišas ir akivaizdžiai nuobodžiaudamas. Iš neturėjimo ką veikti rašytojas ne tik autografą duotų, bet ir keletą istorijų apie Kubą papasakotų. O štai šeštadienį jis jau kone nešiojamas ant rankų, ir nežinau, kiek kantrybės reikėtų turėti bandant gauti jo parašą. Beje, būtent šeštadienį supratau, kad per visą tą laiką nei karto nebuvau susitikime su A.Čekuoliu. Reikia nueiti, pasakė optimistas manyje. Hehe, štai tau – pasakė realistas, kai net nepriėjus prie salės suvokiau, jog patekti į vidų galėčiau nebent slinkdamas palei žemę tarp kojų. Kažkur tolumoje girdėjosi A.Čekuolio dudenimas, tad tuo ir apsiribotas susitikimas su juo.

Bet net A.Čekuolį šįkart nunešė K.Sabaliauskaitė. Dar prieš mugę spėjau, kad nauja „Silva rerum“ dalis bus perkamiausia mugėje. Žiniasklaidoje skelbti leidyklų atstovų duomenys tai lyg ir patvirtina, nors A.Tapino „Vilko valanda“ irgi mušė rekordus, iš prekystalių išnykusi jau šeštadienį. Ketvirtas tiražas, tai jau rimta.

O štai išvydęs K.Sabaliauskaitės populiarumą, matyt, neramiai markstytis pradėtų net pats Paulo Coelho (atsiprašau už šį palyginimą, išties nenorėjau K.Sabaliauskaitės įžeisti, jos knygos, skirtingai nuo brazilo grafomano, geros). Kad salėje per susitikimą su ja nebus vietų, buvo aišku iš anksto, tad apsukriausieji anšlaginiu pavertė prieš tai toje salėje buvusį renginį, nusprendę vietas geriau užsiimti gerokai iš anksto. Apie maniją dėl autografų jau net neverta kalbėti. Tačiau kai eidamas į susitikimą su rašytoju matai netoli salės eilėje K.Sabaliauskaitės autografo laukiančius žmones, o išėjęs po 45 minučių matai tuos pačius, vis dar stoiškai laukiančius parašo, imi suprasti, kad niekaip kitaip kaip fenomenu ar net lengvu pamišimu to nepavadinsi.

Kuo ši mugė skyrėsi nuo kitų? Na, bent jau tuo, kad išplėstas kai kurių renginių laikas iki dviejų valandų. Gal klystu, bet anksčiau to nepastebėjau. Tai visai sveikintinas dalykas (ypač diskusijų atveju). Smarkiai pagyvėjęs bukinistų kampas, su visais tais koncertais, senų knygų, vinilų pardavėjais, kava ir jaukia atmosfera. Turbūt viena geriausių vietų mugėje.

Būta ir keistokų ingredientų. Na, mes jau matėme Neringos Venckienės stenduką Vilniaus knygų mugėje. Bet ezoterikų antplūdžio turbūt dar nebuvo. Iki šių metų. Dabar žinokite, kad knygų mugėje galite rasti ne tik knygų, bet ir mažų mažiausiai čakrų apvalymą. Aišku, galite nusipirkti čia ir naują automobilį. Dvi manekenės, tiesiog neįtikėtinai kontrastavusios su visa aplinka, reklamavo mašinas. Bet turbūt nereikia nė stebėtis, Knygų mugė yra komercinis renginys, ir jeigu jis toks nebūtų, jau seniai nebūtų ir rengiamas. Tad kai kurios keistenybės čia suprantamos. Nardymas iš vienos salės į kitą, galimybė paklausyti iš pradžių istorinės diskusijos, vėliau kalbų apie mokslo populiarinimo literatūrą, vėliau puikaus (ko gero, geriausio šioje mugėje) S.Parulskio knygos pristatymo, paskui filmo peržiūros, o galiausiai koncerto, ir tame visame sūkury dar besižvalgant po stendus, bendraujant su žmonėm ir žvilgčiojant į jų nusipirktų knygų maišelius, atperka dar ne tai.

Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje knygupalepe.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min