Zoë Ferraris „Skraisčių miestas“: mirtis ir meilė beveidžių karalystėje

„Skraisčių miestą“ parašiau norėdama išplėtoti pagrindinių herojų paveikslus, pradėtus pirmoje knygoje, ir atskleisti kuo platesnę bei įvairiapusiškesnę Saudo Arabijos panoramą, vietą, kurioje kiekvieną dieną vyksta tiek daug įdomių ir mums neįprastų dalykų. Man norėjosi papasakoti apie ten gyvenančius žmones, kurie egzistuodami uždaroje erdvėje atsargiai bando įsileisti svetimas vakarietiškas tradicijas ir prisitaikyti prie jų, bet neužmiršta saugoti ir puoselėti savo islamiškąsias vertybes“, – teigia romano autorė Zoë Ferraris.

Antrasis romanas taip pat pelnė dideles kritikų bei skaitytojų simpatijas ir buvo apdovanotas Šiaurės Kalifornijos Nepriklausomų Knygų Leidėjų Asociacijos (NCIBA) įsteigta Book Award premija, o britų dienraštis „The Guardian“ ir amerikiečių „San Francisco Chronicle“ bei „Florida Sun Sentinel“ lyg susitarę išrinko jį geriausiu 2010 m. grožinės literatūros kūriniu. Jaudinančiame, audringo kritikų pripažinimo sulaukusiame debiutinio romano „Liepsnojantis smėlis“ tęsinyje „Skraisčių miestas“ amerikiečių rašytoja Zoë Ferraris tarsi spalvingame ir prabangiame rytietiškame kilime išaudė paslaptimi ir bauginančia nuotaika alsuojančią detektyvinę istoriją, kurioje tvyrantis nerimas ir įtemptas laukimas gali bet kurią akimirką pratrūkti netikėtų ir tragiškų įvykių liūtimi.

Nors romanų pasirodymą skiria vos dveji metai, tačiau autorės padaryta pažanga – milžiniška. Rašytoja praturtino kūrinį įtaigesnėmis nusikaltimo tyrimų detalėmis bei turtingesne informacija apie mums keistus, bet Džidos gyventojams įprastus vietos papročius bei tradicijas, kurių tikrai nerasime jokiuose turistiniuose kelionių vadovuose. Kūrinyje atsirado daugiau psichologizmo, atskleisti vidiniai herojų išgyvenimai, veikėjų paveikslai išbaigti ir įtikinamesni nei pirmame rašytojos romane, o kūrinio įtampos ir siužetinių vingrybių  galėtų pavydėti ne vienas pripažintas trilerių meistras. Vien ko vertos žinios apie „mutavą“, religinę policiją, kurios tikslas yra užtikrinti, kad būtų laikomasi konservatyvių elgesio normų. Visiems moterų elgesio suvaržymams aprašyti tiesiog pristigtų vietos, pakanka paminėti tik kai kuriuos draudimus vyrams: jokių marškinėlių trumpomis rankovėmis 45 laipsnių karštyje, jokių kryželių po kaklu, o už skubią, nedievobaimingą eiseną galima sulaukti ir kirčių bambukine lazda. Visiems puikiai žinomas niekinantis arabų požiūris į moteris, kuris šiame romane pateiktas su nemaža ironijos doze. Pasirodo, saudoarabai nekenčia moterų, nes „jos protingesnės, biologiniu požiūriu tobulesnės ir visuomet priverčia vyrus joms paklusti“, o seną musulmonų posakį, esą „danguje apstu elgetų, o pragaras sausakimšas moterų“ tiesiog praleiskite pro ausis.

Autorės sėkmės paslaptis –  ne tik intriguojanti detektyvinė istorija, įsimenantys herojų paveikslai, bet ir aplinka, vieta, kurioje mezgasi dviejų jos romanų veiksmas. Tai pragarišku karščiu alsuojanti Džida, tradicionalistų ir religinių fanatikų prieglauda, miestas Saudo Arabijoje, kuriame beveik 30 metų gyveno ir neapykantą Vakarų pasauliui kaupė garsiausias visų laikų teroristas Osama bin Ladenas ir kuriame palaidota biblinė Ieva. Tai sudėtinga ir prieštaringa vieta. Iš vienos pusės tai tarsi dangiškieji vartai, atveriantys kelią į šventąją visiems musulmonams Meką, iš kitos – tai bene kosmopolitiškiausias vis labiau liberalėjančiame Rytų pasaulyje miestas, į kurio gyvąjį ritmą įsilieja įvairios vakarietiškos tradicijos ir laisvesni papročiai. Autorę itin domina šių dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas ir iš to gimstanti nesusipratimų priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, kurią ji subtiliai atskleidžia pasitelkusi du amerikiečius – Miriamą ir Eriką. Jei pastarąjį galėtume laikyti puikiai prisitaikiusio prie rytietiško gyvenimo būdo vakariečio pavyzdžiu, tai to negalėtume pasakyti apie jo žmoną Miriamą, kuri, patekusi į rytų moterims įprastą klaustrofobišką aplinką, sunkiai susitaiko su begaliniais suvaržymais ir draudimais moterims. Net nužudytoji Leila Navar, apsirengusi tradiciniais rytų moterų drabužiais, bet po jais vilkinti marškinėlius, papuoštus grupės „Metallica“ emblema, tarsi simbolizuoja nenumaldomą vakarietiškos kultūros skverbimąsi į uždarą Rytų pasaulį.

Pagrindinis romano herojus – pamaldus dykumų vedlys Najiras, laisvalaikiu – seklys mėgėjas. Jis atstovauja statistinį viengungį Džidos gyventoją, po pamaldumo kauke slepiantį „tamsias“ mintis apie moteris, nes būdamas kartu su nevedusia Katia, jis daro „zina“ – svetimavimo nuodėmę, o juk ne veltui Pranašas yra perspėjęs: „kaskart, kai vyras yra vienas su moterimi, šalia jų yra trečias – nelabasis.“ „Najiras – mano mylimiausias personažas. Tai sudėtinis trijų puikių vaikinų, kuriuos pažinau gyvendama Džidoje, portretas. Jie, kaip ir Najiras, atkakliai ieškojo moterų tikėdamiesi jas vesti, bet taip ir nerado, – teigia Zoë Ferraris. – Pradžioje Najirą norėjau pavaizduoti kaip religinį policininką, besivaikantį moteris gatvėse, bet vėliau persigalvojau, nes norėjau, kad mano personažas būtų kuo tikroviškesnis ir gyvesnis bei mažiau suvaržytas absurdiškų biurokratinių pančių.“

Dar vienas didelis Zoë Ferraris kūrybinio darbo pliusas – kūrinių tikroviškumas. Rašytoja puikiai išmano, ką rašanti, ir apie Rytų pasaulį žino ne iš nuogirdų ar knygų. Priminsiu, kad autorė buvo ištekėjusi už beduino ir vienus metus gyveno konservatyvių musulmonų bendruomenėje Džidoje, tad jos blaivus ir pašalinis žvilgsnis į tenykštį gyvenimą tiesiog neįkainojamas besidomintiems prieštaringai vertinamu Rytų pasauliu, o vietos papročių, tradicijų ir religinių draudimų aprašymai turi ir pažintinę-informacinę vertę, ryškiai išskiria šį kūrinį iš mus užplūdusių panašių vienas į kitą detektyvinių trilerių srauto.