Apie džiazo ir filosofijos draugystę, džiazmenų ir filosofų panašumus festivalio „Kaunas Jazz“ metu 15min.lt kalbasi su prof. G.Mažeikiu.
– Kas sieja (jeigu sieja) džiazo muziką ir filosofiją?
– Filosofija gali būti banali ir įdomi. Labai dažnai filosofija būna įdomi tada, kai ji yra atvira prieštaravimams, stengiasi atitolti nuo klišių ir pasikartojimo.
Džiazas taip pat kartais būna labai banalus, falsifikuoja individualumą, apgaudinėja tariamu spontaniškumu, o iš tikrųjų demonstruoja vieno arba kito asmens valią.
Tada vietoj džiazo mes matome pigias šlagerių interpretacijas. Populiariosios estrados atlikėjai, kaip ir filosofai, neretai pasiduoda rinkos gundymui.
Rimtas džiazo muzikantas yra kupinas atvirumo akustiniams sąskambiams ir eksperimentams ir jų nebijo, net jeigu jie auditorijai skamba kakofoniškai arba atonaliai
Kita vertus, kartais džiazas pakyla ir skleidžiasi kaip spontaniškos, kūrybingos ir laisvos muzikos interpretacija, reiškiasi kaip atvirumas vidiniam dvasios gyvenimui, auditorijai, garsų sąskambiui.
Šiuo atveju neretai filosofija gali pavydėti šio gilaus džiazo, todėl kad daug filosofų kalba monadologiškai [monadologija – vienis, mokymai apie vienį].
Rimtas džiazo muzikantas yra kupinas atvirumo akustiniams sąskambiams ir eksperimentams ir jų nebijo, net jeigu jie auditorijai skamba kakofoniškai arba atonaliai. Tačiau juk džiazas nėra skirtas malonumui.
– Tuomet kokia yra džiazo paskirtis?
– Daugelis auditorijų, kurios ateina klausytis rimtų džiazo eksperimentatorių, tikisi malonumo, bet rimta muzika nesiremia malonumo principu, o veikiau naujų pasaulių atvėrimu, naujų galimybių, kurios neretai būna ne visai malonios arba netgi provokuoja ir erzina klausą, rodymu.
Tačiau ir džiazo, ir filosofijos, ir poezijos meistrai labai dažnai vaizduojasi esą dideli individualistai, ir tas individualizmas neretai yra tuščias, kaip ir tušti jų pranešimai. Šita tuštuma sutampa su paviršutiniškumu – tai, ką mes pavadintume banalumu.
Rimtas džiazo muzikantas yra kupinas atvirumo akustiniams sąskambiams ir eksperimentams
Labiausiai nesuprantami dalykai pasirodo aiškiai ir paprastai, atrodo, kad nieko daugiau ten nebereikia ir ieškoti. Pasakė žodį „būtis“, ir jau viskas čia aišku... Tai – didžiausia magija ir melas, koks tik gali būti.
Ir džiaze, ir poezijoje pilna tokių, kurie sugroja vieną interpretaciją arba pasako metaforą ir tikisi, kad bus išskirtiniai, o iš tikrųjų jie tik kaukių daugintojai. Kartais Lietuvos auditorijoje pasigendame šitos džiazo ir poezijos kritikos. Kritikos bijo ir filosofai.
Apskritai kiekvienas džiazo festivalis labai dažnai balansuoja (dėl komercinių iššūkių) tarp orkestruoto šlagerio, visiškų klišių ir štampų kartojimo, individualistiško – snobiško apsimetinėjimo ir tikrai aukšto meno epizodų, kada tai, ką didieji kompozitoriai pateikia kaip išbaigtas scenas, didieji džiazo atlikėjai pateikia kaip savitas variacijas.
– „Kaunas Jazz“ festivalyje pasirodęs lenkų kompozitorius, pianistas Włodekas Pawlikas išsakė pastabą, jog dauguma šiandieninių džiazo projektų nebesistengia pabrėžti aiškios formos ir struktūros, todėl dažnai jų muzika auditorijai sukuria chaoso įspūdį. Kiek, Jūsų nuomone, džiazui yra svarbūs šie bruožai? Ar jie svarbūs filosofijai?
– Tema išties sudėtinga. Viena vertus, sekimas bliuzu, rokenrolu ar kitomis didžiosiomis muzikinėmis temomis sumažina originalumą, vaizdingumą, paskatina pigioms improvizacijom.
Kada tema yra paprasta, ir prie jos bereikia pridėti garsinių blizgučių, publika iš karto šaukia „bravo“, nors iš tikrųjų tai, kas girdima, yra tuštybės ir miglos.
Lygiai tokių pačių tuštybių rasime galbūt ir tarp laisvo džiazo atlikėjų, kurie ignoruoja muzikines temas. O jos kartais turi savo vidinę logiką, ir šią logiką geras muzikantas (arba grupė) gali unikaliai išplėtoti.
Vidinė muzikinė logika yra pakankamai įdomus ir svarbus dalykas, ir čia džiazo atlikėjas nuolatos balansuoja tarp žaismo garsais, banalybėmis ir šitos loginės temos plėtotės.
Kamerinės ar simfoninės muzikos kūrėjai, ypač šiuolaikiniai, taip pat linkę suartinti arba įpinti bent kiek į savo muziką ganėtinai prieštaringą ir atonalią temą, interpretacijas. Tiesa, tas jų interpretacijų mastas yra nepalyginamai mažesnis, nei tas, randamas džiazo aplinkoje.
Už tai džiazo festivaliai ir yra įdomūs, jeigu jie yra labai prieštaringi, kupini alternatyvų ir visiško vienas kito nepripažinimo. Gali nueiti į pigų falsifikatą ir suprasti šitą falsifikatą ir džiaugtis juo, nes kičas ir pigūs šablonai turi savo pigios estetikos skonį, kurios nereikia pakeisti, ji savaip yra žavi.
Taip pat neabejotinai galima nueiti pasiklausyti didžiųjų muzikų, kurie leidžia sau laisvą džiazą arba susietą su kokių nors kompozitorių temomis, ir tada, žinoma, jau girdime visai kitokį, nieko bendro su banaliomis temomis neturintį atlikimą.
