– Papasakokite, kuo šiuo metu užsiimate.
Karolis: Mokausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 3-iame kurse pas Eglę Gabrėnaitę. Truputėlį vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, neseniai pastatėme spektaklį „YOLO“.
Edvardas: Mokausi Tarptautinį turizmo verslą Vilniaus universitete, 3-iame kurse. Taip pat dirbu VIASAT‘e.
Karolis: Buvome bendraklasiai iki 9-os klasės. Paskui išėjau į geresnę klasę, o jis ten ir liko.
Edvardas: Žinot, pažintis daro savo (juokiasi). Šiaip visi sutariame nuo pat vaikystės.
Tomas: Aš esu Tomas ir šiuo metu nieko nedarau, niekur nesimokau. Baigiau mokslus čia tam, kad ne toks durnas atrodyčiau. Bagiau atlikimo meną. Dabar dirbu su „Kaukių akademija“, „Basais“. Atsiprašau už žodį „dirbu“, nes tai labiau idėjinis variantas nei darbas.
– Netrukus pasirodys jūsų antras klipas. Kurios dainos ir apie ką šis klipas? Ko pasimokėte iš pirmojo klipo kūrimo klaidų, o gal, kurdami pirmąjį klipą, nepadarėte jokių klaidų ir viskas buvo tobula?
Karolis: Pirmas klipas buvo dainos „Šiandien aš drąsus“. Kūrėme jį todėl, kad reikėjo nusiųsti LTV organizuojamam konkursui. Klipas buvo labai idėjinis, jį nusprendėme kurti neturėdami jokių sąlygų. Dirbome su Eimantu,vienu jaunu geru žmogumi, kuris kūrė ir mūsų antrą klipą. Labai talentingas žmogus. Įdomu su juo dirbti.
Pirmą klipą darėme nieko nežinodami. Turėjome idėją, ką mes juo norime pasakyti, ką juo norime parodyti, bet kaip tai daryti ir kur tai daryti – neįsivaizdavome. Viskas prasidėjo ant geležinkelio bėgių. Ten visi išsipurvinome. Įdomus pats procesas, nes nežinai ir neįsivaizduoji, kas iš to gali gimti. Žinoma, jame buvo begalė klaidų, bet iš klaidų mes ir mokomės.
Tomas: Tame klipe yra viena faina klaida. Mes esame studijoje ir Karolis mus visus žadina. Vyksta veiksmas, o šone sėdi mergina ir žiūri, kas vyksta.
Karolis: Tas klipas labiau toks... Negalėčiau pasakyti, kad tai – reklama mums... Labai egocentriška, tačiau mes labai norėjome parodyti save ir tai labai matosi šiame klipe.
Kuriant antrą klipą mums padeda Mindaugas Papinigis. Jis sakė, kad kuriant klipą reikia rodyti tiesiog viską, kas yra gražu.
Tomas: Yra du dalykai. Sukurti klipą reikia kiekvienai grupei, kuri nori išlįsti. Todėl mums ir reikėjo bet kokios vaizdinės medžiagos. Savęs parodymas – mes tai darėme sąmoningai. Visas klipo siužetas buvo padarytas nesąmoningai (Karolis: Tai ir matosi).
Kuriant antrą klipą mums padeda Mindaugas Papinigis. Jis sakė, kad kuriant klipą reikia rodyti tiesiog viską, kas yra gražu.
Karolis: Tačiau tai yra dabartinių klipų tendencija, todėl jie visi labai panašūs.
Edvardas: To klipo, kuris išeis spalio 16 dieną, dar patys nematėme ir tiksliai nežinome, kas ten bus. Esmė ta, kad gali būti visiškas fiasko.
Tomas: Tegul klausytojas įsivaizduoja tai, ką gali jo vaizduotė. Kiekvienas turėtų tą galimybę išnaudoti klausydamas dainos. Kas buvo jaučiama rašant šią dainą, tiksliai nepasakysiu, bet tai nebuvo teigiamos emocijos.
Karolis: Bent jau kai aš ją dainuoju, manau, kad ši daina yra artima visiems lietuviams.
Tomas: Taip, nes lietuviai yra trečioje vietoje pagal savižudybių ir liūdnumo skaičių.
Karolis: Daina skirta žmogui, kuris gali labai priartėti prie dalykų, apie kuriuos dainuojama. Niekada jos nesiklausiau, kai man buvo gerai, bet galbūt tai mano savybė, kad kai yra blogai, reikia pasidaryti dar blogiau. Man būtų gera važiuoti automobiliu naktį, kai lyja, ir jos klausytis. Jei yra blogai, norisi palaikyti tą stadiją.
Edvardas: Rudenį kaip tik ši daina bus populiari, nes lyja, šlapia, ir dar ta daina... Nusišauk.
To klipo, kuris išeis spalio 16 dieną, dar patys nematėme ir tiksliai nežinome, kas ten bus. Esmė ta, kad gali būti visiškas fiasko.
– Karoli, Tomas rašo dainas.. Kaip jums sekasi įsijausti į jas? Vis dėlto tai ne jūsų žodžiai ar mintys..Esi aktorius, bet vis tiek, kaip įsijaučiate į jo dainas ir tas emocijas, kurias jis patyrė?
Karolis: Pirmiausia, mes vienas kitą labai gerai pažįstame. Visi kuria dainas ir jas patys perteikia, o čia rašo Tomas... Man labai gera pajausti tai, ką jaučia jis, nes mes tikrai labai vieni kitus mylime.
Kartais ir yra geriau, kad tekstą gali interpretuoti savaip. Man asmeniškai ši daina iš mūsų visų dainų turi didžiausią emocinį poveikį. Buvo labai sunku atsigauti po dainos įrašinėjimo, nes dainuodamas bandai perduoti mintį žmogui, bet kartais gali ir taip užkoduoti save, kad tos žinios nebegalėsi perleisti žmogui, o viską paliksi savo viduje.
Muzika ir teatras skiriasi tuo, kad muzikoje garsai susilieja su žodžiais, ir tai labai paveikia emociškai. Teatre taip pat yra vaizdas ir garsas. Todėl taip įdomu vaidinti ir dainuoti, nes tai – du visiškai skirtingi perteikimo būdai, kuriuos turi išmokti įvaldyti.
Tomas: Prisiminiau mintį, kuri buvo kilusi rašant šią dainą. Tiksliau pojūtis. Gali nuskambėti kaip fetišas, o gal ir ne, bet man atrodo, kad ne tik aš, bet ir mes visi turime savotišką fetišą tapatinti save tiesiogiai ar netiesiogiai prie bokalo (o gal ne prie bokalo) su šunimi, su patiniška esybe. Pamenu, kai ant mano dūšios gulėjo šuva. Ganėtinai tiesiogiai tai įsivaizdavau, bet su kitomis asocijacijomis.
Edvardas: Ir tada reikia lakti ir rūkyti kaip šuniui. Metaforiškai. Tai yra silpnybės ir žmogus gali kiek nori filosofuoti.
– Tomai, kaip čia taip nutiko, kad būgnininkas kuria dainas?
– Turi pasirinkimą – arba tu išprotėsi, arba parašysi kažką.
– Galite rašyti dienoraštį, galite rašyti blogą, bet kodėl norisi savo mintis ir idėjas skleisti visuomenei?
– Moku groti, moku rašyti. Turiu galvą – mąstau. Kadangi žmonių esu vadinamas ekstravertu, nors kartais pats tai neigiu, tai man išeina natūraliai. Iš pradžių buvo baisu skleisti savo kūrybą, nes ji lieka ilgam.
Scenoje suteikiama galimybė, ir vieni tai eina pasiimti sąmoningai, o kiti ne.
Tačiau taip pat tai yra tavo asmeniškumai. Kita vertus, kitiems patinka asmeniškumai, nori tu to ar ne. Rodai save, o kitas tai interpretuoja ir tada rodo save. Po to atneši tai į sceną ir žmogus, kai jis mąsto, kai jis girdi, jis tave priima. Tada prasideda filosofiniai dalykai, kaip kitas save mato kitame žmoguje ir t.t. Manau, kad tokiu principu visa kūryba rodoma scenoje. Scenoje suteikiama galimybė, ir vieni tai eina pasiimti sąmoningai, o kiti ne.
– Kodėl verta kurti klipus Lietuvoje? Juk jie nėra populiarūs Lietuvoje, taip pat nėra jokios nišos, kur būtų galima juos rodyti (kalbama apie seniau veikusį lietuvišką MTV kanalą).
Edvardas: Yra internetas. Kam šiaip leisti dainą, jei galima ją youtube‘ėje įsijungti su klipu.
Karolis: Prieš interviu su Edgaru kaip tik kalbėjome, kam kuriame klipus – sau ar žiūrovui-klausytojui. Galiausiai padarėme išvadą, kad kuriame žiūrovams.
Visi dabar žino youtube.com. Man mieliau susirasti dainą per youtube‘ą, kur rodomas klipas, o ne tiesiog paveikslėlis, nors to klipo ir nežiūrėsiu. Esmė ta, kad svarbu, jog Lietuvoje tęstųsi klipų kultūra, nes dabartinius lietuviškus klipus, kuriuos mačiau, neskaitant Andriaus Mamontovo ar kitų gerbiamų žmonių Lietuvoje, tai yra atsiprašau, bet apgailėtina. Popsas.
Tomas: O kas, jei ne mes? Tai turėtų būti kiekvieno atlikėjo klausimas.
Karolis: Dabar daromi konkursai tam, kad žmonės kurtų klipus, tačiau Lietuvoje tai praktiškai nevyksta. Labai norisi įprasminti savo darbą. Jei žmogus nepajaučia jausmo vien klausydamas dainos, tai galima tą jausmą perduoti tam tikrais vaizdiniais. Žmonės dažnai sako vienas kitam: „Paklausyk tos dainos. Jos klipas nerealus“. Tai dvi skirtingos meno rūšys: vaizdinis ir garsinis menas, kurie susijungia.
Žmogaus klausa yra jautriausias jutimas, bet ką žmogus pastebi iš pradžių? Klipus verta daryti tam, kad vaizdinys gali būti pirmas faktorius, už kurio užsikabins klausytojas.
Edvardas: Kurdami klipą buvome susitike su vienu žmogumi, kuris mums pradėjo pasakoti, kad va, viskas kainuos 10 tūkstančių, tačiau bus ir mašinos, ir sprogimai. Na, mes paklausėme ir išėjome. Mes klipą darome už minimalius kaštus, tiesiog iš idėjos, bet kodėl to nepadaryti, kai yra galimybė?
Tomas: Žmogaus klausa yra jautriausias jutimas, bet ką žmogus pastebi iš pradžių? Klipus verta daryti tam, kad vaizdinys gali būti pirmas faktorius, už kurio užsikabins klausytojas. Verta daryti kilpus atlikėjams, kurie nori išlįsti į viešumą ir demonstruoti savo kūrybą.
– Kaip teatras ir aktorių grupės susijusios su jūsų veikla? Jūsų klausantis man kyla asocijacijos su Lietuvos aktorių grupėmis, tokiomis kaip: „Suicide Dj‘s“, „Liūdni slibinai“, „Neteisėtai padaryti“...
Tomas: Mes nuo mažų dienų su chėbra augome scenoje ir ačiū visiems pedagogams, kurie mus išaugino ir tiesiogiai kišo į vaidybą. Darbas su aktoriais – neįkainojama patirtis, nes tada savotiškai supranti, kaip reikia elgtis scenoje. Tas pats teksto ar etiudo suvokimas iš mano pusės – aktorių nuopelnas. Po to eidamas gatve ar žiūrėdamas socialinėje erdvėje į žmones sau prisigalvoji tiek etiudų... Tai yra vertybė.
Patys žodžiai ir apskritai viso teksto eiga kartais nėra eiliuota. Tačiau istorijos kūrimas vystosi kaip pasaka. Ne taip, kad „aš tave labai, labai, labai, labai“, kaip Bingelis juokauja, ir „Bavarų“ visokios nesąmonės. Tai tiesiog nėra banalu ir tai vysto istoriją, gal todėl galime būti panašūs į Lietuvos aktorių grupes.
– Ką veikėte Turkijoje?
Tomas: Linksminome žmones ir save.
Karolis: Turkijoje buvo organizuojamas kažkoks jaunimo mainų projektas. Kaip mums iš pradžių papasakojo, tai ten turėjo būti daug grupių. Pirmi nuskrido Tomas, Jekaterina (grupės vadybininkė) ir Rokas, o mes su Edgaru nuskridome vėliau.
Važiavome su tokiomis mintimis, kad vyks projektas, kažką veiksim. Su Edgaru nusileidę Turkijoje nusprendėme pasižiūrėti, į kokį miestą turėsime važiuoti. Pasirodo, į Akcakocą. 5 ryto nuvažiavome į tą Akcakocą. Išlipame, o ten kalnai, senoviniai taksi. Paskambinome draugams, kurie atvažiavo mūsų pasiimti. Projekto metu vis kažką veikdavome, repetuodavome, o vieną vakarą turėjome koncertą. Pati kelionė mums, kaip komandai, labai pravertė.
– Papasakokite daugiau apie koncertą. Kaip jus priėmė publika?
Karolis: Žmonės, kurie buvo stovykloje ir kurie kartu su mumis gyveno, buvo atėję mūsų paklausyti. Turime vieną labai paprastą dainą, kurios priedainyje nuolat kartojasi: „Pasitaiko“. Jie jį išmoko ir dainuodavo „ pa-si-tai-ko“.
Tomas: Kažkas net rašė facebook‘e, kad na va, o dar kažkas sakė, kad negalima lietuviško produkto užseniui prastumti.
Savaitę gyvenome su žmonėmis, kuriems turėjome groti. Buvo žiūrovai, kurie gyveno su mumis, ir buvo žiūrovai, kurie negyveno su mumis – vietiniai.
Karolis: Žmonės klausė mūsų. Buvo geras koncertas. Buvo keista, nes ant scenos gali daryti bet ką, ir dėl to buvo linksma. Ten, kur grojome, už 5 metrų jūra, na, egzotika. Turkija. Akcakoca.
Tomas: Savaitę gyvenome su žmonėmis, kuriems turėjome groti. Buvo žiūrovai, kurie gyveno su mumis, ir buvo žiūrovai, kurie negyveno su mumis – vietiniai. Be visų nesklandumų, jie mus priėmė teigiamai.
Edvardas: Baro savininkui labai patikome.
– Kaip pasikeitėte kaip komanda/grupė po šios kelionės?
Karolis: Buvome išsiskyrę. (Kodėl?)
Tomas: Dėl darbo trukdžių kartu.
Karolis: Mes nuo vaikystės kartu. Žinote, kaip būna šeimoje, kai tu gali žmogų ir toli pasiųsti, ir pabučiuoti, tai gal viskas buvo dėl to. Tiesiog buvo toks sprogimas. Šią problemą greitai išsprendėme, atšaukėme keletą koncertų, dėl ko patys labai nervinomės. Buvo labai sunku, nes viskas buvo taip aštru, kad baisu būdavo kažką vienas kitam pasakyti. Tačiau nežinau, ar tam įtaką padarė kelionė...
Tomas: Kvailos ambicijos. Tačiau tai įvyko vietoje ir laiku – repeticijos metu.
Karolis: Tačiau gerai, kad šiek tiek pabuvome atskirai, nes patys pergalvojome, kur klydome, ką darėme ne taip. Tada susitikę nusprendėm viską daryti kiek kitaip.
– Kokius naujus tikslus išsikėlėte nusprendę vėl kartu dirbti?
Karolis: Klipas. Toliau norime pakeisti programą, nes turime seną programą, tačiau ją norime visiškai pakeisti. Taip pat norime išleisti albumą. Mums patiems to reikia, nes kartais matosi, kad būna išleistas albumas vien tam, kad jį išleistum, tačiau atėjo laikas, kai mums jau to reikia. Tokie būtų mūsų nedideli tikslai.
– Koks yra dabartinis jūsų klausytojas? Juk matote, kokie žmonės renkasi, ko jie iš jūsų tikisi kiekvieną kartą... Vis dėlto turėtumėte dažnai išvysti tuos pačius veidus.
Tomas: Svarbus yra lojalumas. Yra fiktyvūs fanai, kurie būna koncertuose, like‘ina facebook‘e. Tų fanų nėra daug, bet mes turime tuos tikrus, lojalius fanus, kurie tikrai mus mėgsta.
Karolis: Kai kurie yra tavo draugai, tačiau draugas todėl, kad jam tikrai patinka ta muzika.
***
„Basi“ spalio 16 dieną kviečia į savo akustinį koncertą ir antrojo klipo premjerą „Kaukių akademijoje“ (Panerių g. 34. 2 aukštas).
21:00 Atidaromos durys.
21:30 Akustinio koncerto pradžia ir klipo premjera.
Ateik ir būk pirmas išvydęs naujausią vaikinų darbą!
