Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvoje koncertuos dainininkas Michailas Kazakovas, lyginamas su legendiniu Fiodoru Šaliapinu

Michailas Kazakovas
LVSO nuotr. / Michailas Kazakovas.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paskelbus 2002-ųjų Maskvoje vykusio XII tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso nugalėtojų pavardes, vokalistų žiuri pirmininkas Jevgenijus Nesterenko juokais mestelėjo: „Kazanės gyventojai, ruoškite memorialinę lentą „Čia gyveno įžymus šių laikų bosas“. Pokštas buvo skirtas 25-erių Michailui Kazakovui, konkurse laimėjusiam pirmąją vietą.

Juokas juokais, tačiau netrukus Fiodoro Šaliapino tėvynainiams gali tekti dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje – Tatarstano valstybinio akademinio operos ir baleto, Maskvos Didžiojo ir Vienos operos teatrų dainininko karjera rodo, kad pranašystė pildosi.

Didžiojo teatro solistu M. Kazakovas (g. 1976 m.) tapo studijuodamas Kazanės konservatorijoje. Tai itin retas atvejis vieno garsiausių Rusijos teatrų praktikoje. „Neturėjau jokių pažinčių. Baigęs tris kursus konservatorijoje, dalyvavau I tarptautiniame Jelenos Obrazcovos jaunųjų operos dainininkų konkurse ir laimėjau antrąją vietą. Po mėnesio Maskvoje vyko XVIII tarptautinis M. Glinkos vokalistų konkursas, kuriame iškovojau Grand Prix (vienintelis atvejis konkurso istorijoje, kai buvo paskirtas Didysis prizas – aut. past.). Laureatų koncerte mane išgirdo Maskvos Didžiojo teatro operos trupės vadovas ir pasiūlė darbą“, – apie lemtingą gyvenimo posūkį paprastai pasakoja dainininkas. Tuo tarpu Rusijos ir užsienio spauda M. Kazakovą vadina legendinio boso F.Šaliapino (1873 – 1938 m.) įpėdiniu, pabrėždama atlikėjo artistiškumą, sceninę įtaigą ir sodrų bei galingą bosą.

Dainininko balsas – trapus ir lengvai pažeidžiamas instrumentas, kurio skambesys priklauso ne tik nuo atlikėjo fizinės bei emocinės būsenos, bet ir nuo menkiausių atmosferos pokyčių. Neatsitiktinai garsaus ispanų tenoro Jose Carreras namuose oras drėkinamas dirbtiniu būdu ir nuolat palaikoma tam tikra temperatūra. M.Kazakovas kraštutinumų vengia. Nors stengiasi nebūti kondicionuojamose patalpose, negerti vandens su ledu, tačiau mėgstamo aštraus maisto neatsisako. Jo nuomone, dainininkui kur kas svarbesnė – dvasinė pusiausvyra: „Balsas – instrumentas, esantis mūsų viduje. Jo, kaip fortepijono, nesuderinsi“.

Nelengvas istorinės asmenybės portretas

Nuo 2001 m. daugelyje Didžiojo teatro pastatymų dainuojantis bosas išgarsėjo kaip jauniausias Boriso Godunovo vaidmens atlikėjas pasaulyje. Pirmą kartą sceninę caro mantiją jis apsivilko 26-erių. Tik F.Šaliapinas šią partiją dainavo būdamas vieneriais metais jaunesnis. Po Maskvos Didžiojo teatro gastrolių Londono Karališkojoje operoje „The Guardian“ rašė: „Neregėtai jaunas bosas Michailas Kazakovas – tikras atradimas. Kaltės jausmo draskomo caro vaidmuo reikalauja 50-mečio energetikos: žvilgsnio, tembro, judesio. Tačiau M.Kazakovas sugeba visa tai perteikti būdamas vos 30-ties“.

Pasak dainininko, Borisas – pagrindinis vaidmuo bet kurio herojinio boso repertuare. Jį galima tobulinti visą gyvenimą: „Malonu būti lyginamam su F.Šaliapinu. Tačiau šiuo požiūriu galima išvesti nebent amžiaus paralelę. Būtų kvaila imituoti garsųjį dainininką. Kiekvienas atlikėjas šį vaidmenį turi atrasti pats“.

Sukurti įtikinamą sudėtingos istorinės asmenybės portretą nėra lengva. M.Kazakovo interpretacijoje Borisas Godunovas – ne tik žiaurus tironas, bet ir dvasinėms kančioms pasmerktas žmogus. Dainininkas neslepia, kad M. Musorgskio operoje jam ypatingai sunkūs du epizodai. Pirmasis – karūnavimo scena: „Nuo muzikos didingumo užimą kvapą, skamba varpai... Ir tu pats, kaip varpas, vibruoji. Nežinau kiek dūžių per minutę muša širdis“. Antrasis – Boriso mirties scena: „Fiziškai galiu dainuoti Godunovą kiekvieną dieną. Bet emociškai labai sunku kas kartą mirti scenoje: apima nepaaiškinama baimė, kojos tampa kaip vatinės...“

Ginčas dėl varpų

Deja, netrukus Maskvos Didysis teatras gali netekti daugelyje pastatymų skambančių ir M.Kazakovą Boriso vaidmeniui įkvepiančių varpų. 2010 m. tarp teatro vadovybės ir provoslavų bažnyčios atstovų įsiplieskė iki šiol netylantis ginčas. Cerkvės varpininkų draugijos pirmininkas Igoris Konovalovas reikalauja senąsias relikvijas grąžinti bažnyčiai, kaip tai padarė K.Stanislavskio, V.Nemirovičiaus-Dančenko ir kiti Rusijos teatrai.

Į Didijį teatrą varpai pateko 30-taisiais praėjusio amžiaus metais, pačiame bažnyčių naikinimo įkarštyje. Sovietų Rusijoje jie buvo išlydomi ir tapdavo keptuvėmis, radiatoriais ar traktorių detalėmis. Paskaičiuota, kad cerkvės prarado apie vieną milijoną varpų. Pasak I.Konovalovo, du iš 35-ių teatro išsaugotų varpų priklauso Kadašų Kristaus Prisikėlimo cerkvei ir yra gyvybiškai būtini. 17 a. statyta varpinė ėmė svirti, todėl varpai buvo pakabinti taip, kad savo svoriu atstatytų konstrukcijos pusiausvyrą. Tuo tarpu Didžiojo teatro vadovybė stebisi, kad cerkvės atstovai sukruto tik po brangiai kainavusios varpų rekonstrukcijos ir užtikrina, kad šiais metais atnaujintame M.Musorgskio operos pastatyme Borisas bus karūnuojamas varpų skambesio fone.

Solistui – P.Domingo pagyros

2003 m. M. Kazakovas pasirašė kontraktą su Vienos valstybine opera. Čia jis susipažino su garsiuoju ispanų tenoru Placido Domingo: „Perklausoje dainavau Gremino ariją iš P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir trečiąją, pačią sudėtingiausią Zacharijo ariją iš G.Verdi „Nabuko“. Tuomet nežinojau, kad salėje kartu su maestro Seiji Ozawa (vyriausiasis Vienos valstybinės operos dirigentas – aut. past.) ir teatro direktoriumi Ioanu Holenderiu sėdi Placido Domingo. Perklausai pasibaigus, teatro sekretorius paprašė ateiti į salę. Čia išvydau plojant visą garbingą kompaniją, o P.Domingo priėjęs apkabino mane kaip brolį. Sutrikęs tik sugebėjau išlementi „ačiū“. Netrukus gavau jo kvietimą atlikti Ferando vaidmenį Vašingtono nacionalinėje operoje“.

„Jis – mano mėgstamiausias rusų bosas“, – viename interviu prisipažino P.Domingo.Ispanų tenoro betarpiškumas – ne naujiena daugeliui muzikų. Vašingtono nacionalinėje operoje statydamas P.Čaikovskio „Pikų damą“ jis pakvietė nemažai garsių Rusijos atlikėjų. Mecosopranas Jelena Manistina prisimena: „Pasirodžius P.Domingo tarsi nušvinta saulė. Jis atsineša su savimi džiaugsmą, šypseną, visus bučiuoja, visų vardus prisimena. Kartą suruošėme rusišką vakarėlį: virėme barščius, rusų parduotuvėje nupirkome koldūnų. P.Domingo valgė ir barščius, ir koldūnus, pasakojo anekdotus iš teatro gyvenimo, net degtinės su mumis išgėrė – ir išėjo diriguoti „Carmen“ (1973 m. P.Domingo pradėjo dirigento karjerą – aut. past.).

Beje, su M.Kazakovu ispanų tenorą sieją ne tik draugystė. „Jis – mano mėgstamiausias rusų bosas“, – viename interviu prisipažino P.Domingo.

Šiemet sukanka dešimt metų nuo M. Kazakovo debiuto Didžiojo teatro scenoje. Per trumpą laiką dainininkas tapo bene dažniausiai užsienio teatrų kviečiamu Rusijos atlikėju. Jo balsas skambėjo Naujojoje Izraelio operoje (Zacharijas, 2003 m.), Montrealio Place des Arts (Greminas, 2003 m.), Saksonijos valstybinėje operoje (Didysis inkvizitorius, 2004 m.; Ramfis, Zacharijas, 2006-2007 m.), Montpellier operoje (Raimondas, 2006 m.), Liežo Karališkojoje operoje (Ramfis, 2006-2007 m.), Kiolno operoje (Ramfis, 2001 m.) ir kt. Ne mažiau įspūdingas M. Kazakovo koncertų sąrašas: Amsterdamo Concertgebouw ir Carre teatras Olandijoje, Megaron koncertų salė Atėnuose, Unesco salė Paryžiuje ir žinoma, Niujorko Carnegie Hall.

Į Lietuvą atvedė draugystė su G.Rinkevičiumi

Nenuostabu, kad dainininką bando pervilioti garsiausi pasaulio teatrai. Tačiau M.Kazakovas emigruoti neketina: „Rusų atlikėjų reikia gimtinėje. Geriau gyventi Maskvoje, dainuoti Didžiajame teatre ir vykti gastrolių į užsienį. Vienas dalykas, kai tave priima kaip laukiamą svečią, kitas – kai į tave žiūri kaip į emigrantą. Juolab, kad Didžiojo teatro politika atlikėjų atžvilgiu – teisinga: dainuok kur nori, ir ką nori. Aš tik turiu iš anksto pateikti gastrolių datas“.

Netrukus rusų bosą pirmą kartą išgirsime Lietuvoje. Į mūsų šalį jį pakvietė maestro Gintaras Rinkevičius, su kuriuo M.Kazakovą sieja Maskvos Didžiajame teatre užsimezgusi draugystė. Balandžio 20 d. Klaipėdos koncertų salėje ir balandžio 22 d. Vilniaus kongresų rūmuose solistas atliks boso partiją G. Verdi „Requiem“.

Galbūt kaip mūsų seneliai, 1934 m. Kaune girdėję F. Šaliapiną, galėsime papasakoti apie šį įvykį savo anūkams.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min