Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

manoMUZIKA.lt: „Arctic Monkeys“ iš arti, arba Šiaurinės beždžionės Niujorke

Grupės „Arctic Monkeys“ lyderis Alexas Turneris
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Grupės „Arctic Monkeys“ lyderis Alexas Turneris
Šaltinis: manoMUZIKA.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ši istorija prasidėjo prieš porą savaičių kuomet darbe begurkšnodamas rytinę kavą gavau elektroninį laišką iš bilietų platintojo-monopolio „Ticketmaster“. Reklaminius laiškelius jie man siunčia dažnai, mat esu nuolatinis klientas nuolat leidžiantis pinigus gyvos muzikos koncertams...

Šis laiškas skelbė, kad grupė „Arctic Monkeys“ džiaugiasi surengsianti intymų pasirodymą ištikimiausiems gerbėjams itin mažoje „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salėje, o norintys įsigyti vieną ar du iš penkių šimtų bilietų galės tai padaryti po 15 minučių, mat pardavimas internetu prasideda 10-tą ryto. Nepatingėjau.

„Arctic Monkeys“ – vieni iš mano pastarųjų kelių metų indie scenos favoritų, jau matyti praeitos vasaros pradžioje, kuomet jie šturmavo Centrinio Niujorko parko vasaros estradą. Žinoma tądien pasirodymas gigantiškai miniai po atviru dangumi buvo savaip nepakartojamas, bet šįkart – viskas kitaip.

AFP/Scanpix nuotr./Grupė Arctic Monkeys
Grupė „Arctic Monkeys“

Nors po naktinę Bruklino gatvelę blausiai apšviečiančia „Music Hall of Williamsburg“ švieslente besiburiuojantis gerbėjų pulkelis nesistumdo dėl vietos pirmoje eilėje, įelektrintą atmosferą, rodos, galima pjaustyti peiliu. Net visą dieną pylęs lietus, vakarop pavirtęs dulksna, nesugeba jos išsklaidyti. Čia nėra prisiplakėlių, tik ištikimiausieji, visa savo esybe norintys būti čia.

Durys atsiveria. Viduje šilta ir sausa. Vieninteliai vakaro „apšildytojai“ – „Smith Westerns“. Indie glam rokeriai iš Čikagos pristato savo negausią, du albumus aprėpiančią programą ir padaro mielą, malonų įspūdį. Vokalas šaunus, tik girdisi prastai. Nežinau ar kalta vietinė salės technika, ar organizatoriai tyčia truputi „prisuko“ garsą, bet tai neturi didelės reikšmės. Pabaigę savo nedidelį koncertą „Smith Westerns“ patys išsiardo savo instrumentus ir be komentarų pradingsta.

Laukiame. Salėje jaučiasi aiškiai aprėpiamas bendrumas. Nėra girtų ar piktų. Nėra net ir barjero, skiriančio minią nuo scenos, tad iki pat tos akimirkos, kai „Arctic Monkeys“ išdidžiai įžengia į sceną, netikiu, kad jie čia pat, užkulisiuose.

Garsioji ketveriukė iš Šefildo

Jaunasis Šefildo ketvertukas šiandien jau yra pasaulinės žvaigždės. Jų debiutinis albumas „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ – greičiausiai parduodamas muzikinis albumas Didžiosios Britanijos istorijoje (Stop! Susikaupkite ir pamastykite ką tai iš tiesų reiškia, turint omeny tai, kad Didžioji Britanija gali pasigirti tokiais perlais kaip „Pink Floyd“ – „Dark Side of the Moon“, „The Rolling Stones“ – „Exile on Main Street“ ar... „The Beatles“ – „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“!). Jie be vargo išparduoda bilietus minioms.

manoMUZIKA.lt nuotr./Grupės Arctic Monkeys koncertas Niujorke
manoMUZIKA.lt nuotr./Grupės „Arctic Monkeys“ koncertas Niujorke

Vis tik šiąnakt jie pademonstruoja savo ištikimybę mažo kalibro scenoms, bet tik toms, kurios sugeba atsilaikyti prieš kataklizminį spaudimą. Ir ne be reikalo! Arktinių beždžionių šėlsmas – dalykas rimtas. „Labą vakarą, Brukline! – sako šįvakar odiniu švarku ir Elvio šukuosena pasipuošęs Alexas Turneris. – Štai kokie jūs visi gražūs!“

„Na, tai ar grojam?“, – iš už Didžiosios Britanijos vėliava padabintų būgnų atsiliepia jam Mattas Heldersas. Viskas prasideda nuo „Pretty Visitors“ triukšmo, palydinčio baltai blyksinčias scenos lempas. Triukšmas scenoje, triukšmas ir salėje. „Ar jau kiek apšilot?“ – klausia Alexas imdamas iš stovo gitarą, ir šyptelėjęs priduria: „Na, o jei dar ne...“

Tada drioksteli „Don‘t Sit Down Cause I‘ve Moved Your Chair“, „She‘s Thunderstorms“, ir „The Hell Spangled Shalalala“. Šio vakaro setlistas – pilnas dainų iš žaižaruojančio, naujojo grupės albumo „Suck It And See“. Tai nenuostabu, juk paskutinio „Arctic Monkeys“ koncerto Niujorke metu naujasis darbas dar nebuvo pasirodęs prekyboje. Naujas dainas greit atsveria pamėgti hitai „Fluorescent Adolescent“, „Brianstorm“, ir „The View from the Afternoon“.

Nedidukė scena net siūbuoja nuo energijos, o tolimesnė siena atitverta tamsia užuolaida neleidžia nusikratyti iliuzijos, kad štai toks koncertas vyksta paprasčiausioje mokyklos aktų salėje.

Akistata su Alexu

Minioje – chaosas. Jau gerokai įsismarkavęs mosh pitas, vykstantis salės viduryje, ant rankų į priekį atneša pirmąją „auką“ – nedidukę riestanosę panelę. Laukiu, kas atsitiks, nes paprastai apsauginiai įsikūrę tarp minios ir scenos barjerais atskirtoje erdvėje žvejoja tokius „plaukiotojus“, ir rūpinasi, kad šie besilinksmindami nesusižeistų.

Tiesa, šiąnakt taisyklės kiek kitokios. Atsidurti prieš patį Alexą Turnerį štai taip, akis į akį – ši mergaitė to tikriausiai nesitikėjo. Ji tik truputį pašoka, ir padovanojusi muzikantams plačią šypseną tuoj pat pasitraukia į scenos pakraštį, kur apsauginiai jai padeda grįžti atgal į minią.

Ištroškusius judesio, šokiui kviečia smarkusis taškalas „I Bet That You Look Good On The Dancefloor“, tamsusis „This House is a Circus“ ir įdomusis „Still Take You Home“, kuris tampa dar įdomesnis matant, kaip Alexas Turneris ir gitaristas Jamie Cookas žaidžia savo gitarų garsais, kurdami taip gerai pažystamą rifą.

Numetęs į šoną odinį švarką Alexas pristato naują dainą „Evil Twin“, jau kurį laiką figūruojančią grupės koncertuose. Tada pirmu smuiku pagriežti gauna ir pritariančio vokalisto pareigas paprastai užimantis Mattas Heldersas. Jis, kaip pagrindinis vokalistas, atlieka „Brick by Brick“.

Dar suskamba „Black Treacle“, „Do Me a Favour“ is „Suck It And See“. Žymiosios „pusiau-baladės“ apie naktines miesto plaštakes, pavadinimu „When The Sun Goes Down“, įžanginį motyvą dainuojame visi drauge. Ypač aiškiai gerklinga balkono publika.

Pertraukėlė. Gitaros pareguliuojamos, grupė gurkšteli alaus, ir sugrįžta. Dainos „Teddy Picker“ metu minia ant rankų atneša antrąją „auką“ – aukštą, plikagalvį vyruką. Alexas šį veikėją nuoširdžiai apkabina, o jis pamojavęs visiems greit šoka nuo scenos atgal į minią.

Galiausiai suskamba mano labai lauktos dainos – albumo „Humbug“ perliukas „Crying Lightning“ ir „505”, kuri tampa vakaro kulminacija. Koncertas baigiasi greitai. Setlistas nebuvo idealus. Trūko baladės „Cornerstone“, „Fake Tales of San Francisco“ ir dar keleto dainų... Bet ar galima kažko daugiau tikėtis iš grupės, savo kataloge turinčios jau net keturis skirtingus ir unikalius albumus, ir tiek daug gerų dainų?

Staiga suvokiu šio nepaprasto vakaro svarbą. Kažkada tolimoje ateityje, kai „Arctic Monkeys“ bus pasiekę tokių roko muzikos radikalų-dinozaurų kaip „The Who“ statusą, aš galėsiu apie tai pasakoti savo vaikams. Pasakosiu neįtikėtiną istoriją, kaip mačiau juos grojant tokioje mažoje Bruklino salėje vieną šaltą spalio mėnesio vakarą, kai jie buvo nesustabdomi, o aš pats – tik jaunas svajoklis besidžiaugiantis visą naktį pliaupiančiu lietumi.

 

manoMUZIKA.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min