Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

manoMUZIKA.lt: britų numylėtinių „Wild Beasts“ koncertas Hamburge lietuvio akimis

„Wild Beasts“ – viena geriausių šių laikų Didžiosios Britanijos grupių
Grupės arch. nuotr. / „Wild Beasts“ – viena geriausių šių laikų Didžiosios Britanijos grupių
Šaltinis: manoMUZIKA.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pamatyti „Wild Beasts“ skridau į Hamburgą – miestą, kuriame po dviejų dienų ant scenos turėjo užlipti mano muzikinis dievas – „Bon Iver“ vokalistas Justinas Vernonas. Bene didžiausiu metų nusivylimu iki šiol laikęs „pabaisų“ albumo „Smother“ nepatekimą į 12 „Mercury“ nominantų sąrašą, labai apsidžiaugiau galiausiai nusipirkęs bilietus į grupės, be kurios neįsivaizduočiau savo 2011 metų, koncertą.

Į Hamburgą atvykome praėjusį penktadienį (važiavau su savo geru draugu, kuriam muzika reiškia taip pat kur kas daugiau nei vien tik garsus, sklindančius iš protu nesuvokiamo aparato). Turiu prisipažinti, kad miestas, kuriame prostitucija ir marihuanos dūmas yra legalu taip pat, kaip ir Amsterdame, mus pasitiko svetingai. Jei pamanėte, kad svetingumas pasireiškė dėl pastarųjų dviejų veiksnių – smarkiai suklydote. Kalbėdamas apie svetingumą mintyse turiu būtent muziką.

Bastėmės po Hamburgą laukdami „vakaro išganymo“ ir netyčia praeinant centrinį miesto „starbucksą” mūsų ausis pasiekė žavūs indie folko garsai. Pasisukę į dešinę pamatėme gitarą brazdinantį „Simply Red“ vokalistą Micką Hucknallą primenantį vyruką. Jeigu ieškočiau gryniausio akustinio indie folko atitikmens – šis sėdintis raudonplaukis galėtų būti pačiu geriausiu pavyzdžiu.

manoMUZIKA.lt nuotr./Wild Beasts koncertas Hamburge
„Wild Beasts“ koncertas Hamburge

Paklausęs šalia sėdinčio ir į paprastus popierinius vokus įpakuotus kompaktinius diskus pardavinėjančio žmogaus, kas jis per „muzikinis vienetas“, sulaukiau atsakymo, jog mus muzikaliai apžavėjęs vyrukas – mažos Mančesterio grupės „Rory Charles“ lyderis, tokiu būdu pristatinėjantis savo muziką Hamburge. Tai buvo puiki „Wild Beasts” koncerto įžanga…

Kelrodė rūbininkė

Muzikaliai kiek pakylėti ir „aplengvinti“ vokiško alaus, atradome „Kampnagel“ klubą – vietą, kurioje neilgai trukus turėjo išsipildyti mūsų muzikinė penktadienio svajonė. Verta paminėti, kad „Kampnagel“ – puiki vieta, kuriai tiktų „meno ir pramogų“ statusas. Be kelių barų buvusiame fabrike įsikūręs kompleksas gali pasigirti berods 4 specialiai renginiams skirtomis salėmis.

Jei mus kas nors kvies į Lietuvą – mes būtinai atvažiuosime, – sakė Haydenas Thorpe.

Tiesa, vos įžengę į jį net nesupratome, kad atėjome į koncerto vietą, kadangi informacijos apie tai, kad už poros valandų prasidės vienos geriausių šių laikų Didžiosios Britanijos grupių pasirodymas, net ir su žiburiu nebūtumėme radę: nebuvo jokių plakatų ar skrajučių, ir, kas be ko, „pabaisų” muzikos taip pat nesigirdėjo. Pastato fojė kažkoks autorius pristatinėjo savo naują knygą, o žodžio „Wild Beasts” tarp apsilankiusiųjų nebūtų įmanoma išgirsti net ir geriausią klausą pasaulyje turinčiam žmogui.

Prisipažįstu – pasimetėm ir sutrikom. Mat juokai apie tai, kad koncertą nukėlė ir priešistorė su užmirštais bilietais (kurios nepasakoju, nes būtų labai… gėda…) galėjo priversti patikėti fraze, kad „likimo už ūsų tampyti neverta”. Vis dėlto, visas mūsų abejones neilgai trukus išsklaidė rūbininkė, kuri parodė kryptį, kuria reikia eiti salės link.

Vieta, kurioje tą vakarą vyko britų supergrupės pasirodymas, iškart nustebino savo talpa. Maždaug perpus mažesnė salė nei mūsų „Loftas” talpino (mūsų paskaičiavimu) apie 600 žmonių.

manoMUZIKA.lt nuotr./Wild Beasts koncertas Hamburge
manoMUZIKA.lt nuotr./„Wild Beasts“ koncertas Hamburge

Nusprendėme nueiti ten, kur prieš koncertus eitų kiekvienas tūlas muzikos mylėtojas – t.y. alaus. Šio proceso metu labiausiai nustebino ne tik tai, kad už du butelius alaus iš mūsų paprašė arba 5, arba 6 eurų  (dar niekada manęs kas nors nėra prašęs mokėti „arba tiek, arba tiek”), bet ir tai, kad vokietukai (kurie vėliau pasirodė ypatingai mieli žmonės) negalėjo savo akimis patikėti, kad mes atskridome tūkstantį (su kapeikom) kilometrų tam, kad pamatytumėme „Wild Beasts”.

Pradžia be žodžių

Ant scenos užlipo apšildanti grupė „Dutch Uncles”. Tai buvo daugiau negu gera pradžia, mat Mančesterio indie rokeriai trinktelėjo su kaupu. Artėjo vakaro kulminacija ir nulipus Mančesterio jaunuoliams, scenoje vyko rimtos pertvarkos: prieš tai buvusios grupės rakandai buvo stumiami lauk, o juos keitė jau „įspūdingesni” ir „inovatyvesni” prietaisai. Galiausiai scena buvo paruošta, ir tik tada apsidairęs supratau, kad visa nedidukė mūsų dvasinės palaimos prieglobsčiu tapusi arena jau buvo sausakimša.

Fone baigė groti kažkuris Bruce‘o Springsteeno kūrinys, užgeso šviesos, nutilo minia, įsijungė foniniai balti žibintai ir it iš niekur nieko pasirodė „Wild Beasts”. Be jokių fanfarų ar arogancijos jie, regis, tiesiog išdygo scenoje ir, neištarę nė žodžio, pradėjo savo pasirodymą kūriniu „Bed Of Nails” (žemiau matysite dainos įrašą ne iš šio koncerto) iš šiemet pasirodžiusio albumo „Smother”.

Po dainos grupės lyderis Haydenas Thorpe pasisveikino su publika ištardamas tiesiog „good to be back in Hamburg” ir žybtelėjo ankstesniąją „The Devil’s Crayon”. Nuskambėjus dar keliems darbams iš „Smother” manyje nebekirbėjo nė vieno klausimo, kodėl britų salyno muzikos kritikai šį kolektyvą vadina viena geriausių Jungtinės Karalystės grupių.

Puikus, kartais legendinio „Antony And The Johnsons” lyderio Antony Hegarty vokalą primenantis Haydeno Thorpe balsas, mįslingas gitarų ir mušamųjų skambesys sukuria tokią atmosferą, kad atrodo, jog palaimą garantuojanti „Wild Beasts” muzika turi vienintelį trūkumą: ji kartais baigiasi… O jos norisi klausytis amžinai.

Setlistas buvo „sukonstruotas” taip tobulai, kad netgi tie, kurie nebuvo girdėję trečiojo šiemetinio kolektyvo disko, negalėjo likti nepatenkinti: grupė be naujų savo dainų sugrojo visus savo žinomiausius kūrinius nuo senųjų „The Devil’s Crayon” iki „Mercury“ nominuoto įrašo „Two Dancers” pažibos „All The King’s Men”.

Britiška ramybė, kuria scenoje tiesiog spinduliavo visi grupės nariai, anaiptol nepriminė kai kurių žinomų „veikėjų” arogancijos. Net jeigu pradžioje buvo galima pasigesti ryšio su publika, tai ilgainiui, ko gero, visi sausakimšai „Kampnagel“ klubą užpildę žmonės suprato, kad žodis tą užsimezgusį grupės ir publikos nebylųjį ryšį tiesiog sugadintų. Legendinis posakis „mažiau kalbų – daugiau darbų” šiam koncertui tiko su kaupu. „Wild Beasts” dirbo kaip jaučiai, darbą atliko tobulai, o publika jiems dovanojo savo ovacijas ir širdį.

Tiesa, koncertui judant pabaigos link, Haydenas atsisėdo prie klavišinių ir pradėjo groti „Loop The Loop”. Dėl nesuprantamų ir niekam nežinomų priežasčių maždaug po minutės daina buvo nutraukta, o nutraukimą palydėjo grupės lyderio frazė „We fucked up… sorry. Let’s begin it once again”. Ar tai galima pavadinti koncerto klaida? Ko gero tikrai ne, mat nuoširdžiai Haydeno ištartas „We are sorry…” publiką „nupirko”.

Priekaištas publikai

Vienintelis priekaištas kurį aš, kaip grupės gerbėjas, turiu koncertui, yra skirtas tikrai ne muzikantams, o publikai…Visi buvo pakankamai ramūs ir nejudrūs. Norėjosi šiek tiek daugiau judesio, kuris, bent jau užgrojus legendinį „Hooting And Howling“, tikėjausi, prasiverš net ir iš punktualumo ir precizikos mitą sugriovusių vokiečių…

Tačiau kur ten…Prieš mane stovėjęs pilietis stovėjimo pozos, regis, taip nė karto ir nepakeitė (kiek primindamas Petro Cvirkos statulą Vilniuje), o kairėje nuo manęs koncerto klausęsis paauglys taip ir liko stovėti apkabinęs per pečius savo jauną ir meilės ištroškusią merginą, nė karto net nepajudinęs kojų.

Kita vertus, man jau buvo nė motais. Pusantros valandos praėjo kaip 15 minučių, o „Wild Beasts” muzika (klausant jos gyvai) įstrigo ir pasiliko kažkur labai labai giliai širdy.

Be abejo, grupė buvo iškviesta bisui. Pagroję porą dainų, jie visą pasirodymą užbaigė kūriniu „End Come To Soon”. Su šiuo kūriniu jie užbaigia visus savo koncertus šiemetinio turo metu. Išgirdęs ją Hamburge supratau kodėl. „Wild Beasts” šią dainą pavertė imrpovizuotu shoegazo ir „sigurrosiškos” muzikos mišiniu. Tai buvo tobulumo viršūnė, po kurios neliko jokių abejonių kas yra šiandieninės mistinės indie/art roko muzikos genijai „Wild Beasts”.

Akis į akį su Haydenu Thorpe

Pasibaigus koncertui nuėjome į tą patį „arba/arba” barą. Šįkart alų gavome nemokamai. Barmenė pagalvojo, kad reikia mums padovanoti alaus už tai, kad skridome iš taip toli pažiūrėti tooookio koncerto. Kiek vėliau, pabendravę su vietiniais barmenais, buvome pakviesti vakarėlį pratęsti būtent ten, kur ir buvome – mūsų pamėgtame „arba/arba” bare… Po trečio (taip pat nemokamo) alaus į salę grįžo ir pats Haydenas Thorpe. Žinoma, nepraleidome progos šnektelti su juo. Tiek apie koncertą, tiek apie Lietuvą, tiek apie ateitį…

Po maždaug dvidešimties minučių pokalbio charizmatiškasis „Wild Beasts” lyderis galiausiai prisipažino: „Jei mus kas nors kvies į Lietuvą – mes būtinai atvažiuosime”. Labai tikiuosi, kad koncertų organizatorius, kurie skaito šį rašinį, Haydeno frazė sugebėjo įkvėpti taip pat…

manoMUZIKA.lt
Komentarai
Temos Muzika
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min