Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

manoMUZIKA.lt: „The Smashing Pumpkins“ koncerto Niujorke apžvalga arba Moliūgų laidotuvės

 „The Smashing Pumpkins“ koncertas
manoMUZIKA arch. nuotr. / „The Smashing Pumpkins“ koncertas
Šaltinis: manoMUZIKA.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

XX a. 9-asis dešimtmetis įėjo į muzikos istoriją kaip derlingiausia nepriklausomo roko muzikos era. Tuo pačiu tai buvo man daugiausiai įtakos padaręs laikmetis, suformavęs mano muzikinį skonį ir pavertęs mane tuo, kuo esu šiandien. 9-ojo dešimtmečio alternatyva – muzika, pakeitusi mano požiūrį ne tik į pačią muziką, bet ir į madą bei meną apskritai. Neįsivaizduoju savęs be tokių grupių kaip „The Pixies“, „Pavement“, „Alice in Chains“, ar... „The Smashing Pumpkins“.

Taip pat neįsivaizduoju nei vieno „geriausiųjų 90-ųjų albumų“ sąrašo be nuostabiojo „moliūgų“ darbo „Mellon Collie and the Infinite Sadness“. Tad galite įsivaizduoti mano pradinį džiaugsmą dėl galimybės pamatyti Billy Corganą ir visą jo kompaniją gyvai.

Pirmiausiai, norėčiau bakstelėti pirštu į labai svarbų skirtumą. „The Smashing Pumpkins“, egzistuojantys šiandien, toli gražu nėra ta pati grupė, karaliavusi radijo stočių eteryje 95-aisiais. Jau senokai garsėjantis despotizmu plikagalvis grupės lyderis Billy Corganas dėl vidinių nesutarimų dar 2000-aisiais išardė šį daug žadėjusį ir anuomet jau penkis sėkmingus albumus įrašiusį kolektyvą.

Likusi „The Smashing Pumpkins“ dalis neliko tinginiauti. Bosistė Melissa Auf der Maur subūrė savo grupę ir iki šiol sėkmingai koncertuoja, o gitaristas Jamesas Iha tapo neatsiejama projekto „A Perfect Circle“ dalimi. Tik būgnininkas Jimmy Chamberlinas pasiliko ir pritapo naujajame Billy Corgano projekte „ZWAN“.

Kol kiti kolektyvo nariai gyveno savo muzikine vizija, Corganą kamavo depresija. Nei „ZWAN“, nei 2005-aisiais išleistas jo solinis albumas „The Future Embrace“ nebuvo labai įdomūs. Rodės, kad ne po „The Smashing Pumpkins“ vėliava įrašyti Corgano kūriniai tiesiogiai pasmerkti nesėkmei. Neabejoju, kad jis senokai dvejojo, ar jo pasirinkimas taip anksti užbaigti geriausio savo projekto gyvenimą buvo gerai apgalvotas.

manoMUZIKA arch. nuotr./ The Smashing Pumpkins koncertas
 „The Smashing Pumpkins“ koncertas

Atsakymas į šį klausimą – 2007-aisiais išleistas agresyvus ir piktas „The Smashing Pumpkins“ albumas „Zeitgeist“ (nors jame iš senolių „moliūgų“ grojo tik Corganas ir Chamberlinas). Ankstesniųjų įrašų sėkmės pakartoti nepavyko, vis tik turiu pripažinti, kad tai buvo ženklus žingsnis į priekį.

Minusai ėmė viršų

Na, bet gįškime prie ilgai laukto „The Smashing Pumpkins“ koncerto „Terminal 5“ klube Niujorke.
Į „Terminal 5“ atvykstu kiek pavėlavęs – tiesiai į apšildančiųjų pavadinimu „LIGHT FM“ seto vidurį. Apšvietimas pritemdytas, scena žaižaruoja lazerių šviesa, o skambanti muzika – tarsi nužengusi iš „The Pixies“ albumo „Surfer Rosa“. Įspūdis maloniai puikus! Gaila, kad pusę jų pasirodymo praleidau, na bet ką jau padarysi…

Antrieji apšildantieji – aštuonių (o gal devynių, jei skaičiuoti scenos kamputyje įsikūrusį garsistą) asmenų komanda „Fancy Space People“. Apsirėdę spindinčiais a la „Ziggy-Stardust-meets-Lady-Gaga“ apdarais ir pasipuošę keistom šukuosenom jie drebina sceną maždaug valandą, bet, kaip bebūtų keista, pasirodymas gan nuobodus. Dainos panašios viena į kitą, o spigus moteriškas vokalas ilgainiui pradeda erzinti. Na, bet aš nesu girdėjęs „Fancy Space People“ studijinio įrašo, tad nenoriu pernelyg jų išbarti.

Ir pagaliau! Pradėsiu nuo „The Smashing Pumpkins“ pasirodymo pliusų (o užbėgdamas už akių taipogi pridursiu, kad pliusų matau kur kas mažiau negu minusų). Didžiausias pliusas – itin kokybiškas apšvietimas ir garsas. Nuo pat pirmojo akordo visas „Terminal 5“ klubas mirgėte mirga įvairiaspalviais blizgučiais ir akina klausytojus šviesomis. Garsas – mažų mažiausiai įspūdingas. Keturi grupės nariai (tarp kurių nebeliko net ir ištikimojo „moliūgo“ bendražygio Jimmy Chamberlino) lieja prakaitą raižydami gitaras ir drebindami klubo sienas.

Kiekvienas menkas garselis tarsi sprogimas nuaidi virš mūsų galvų, o viską karūnuoja aiškus, gerai pažįstamas, „kniaukiantis“ (o gal tai vadinasi „unikalus“?) vokalas. Taip, ši ketveriukė išties sugeba groti rimtą, kokybišką ir energingą roko muziką. O bėgantis laikas, rodos, pamiršo sendinti plikagalvį grupės lyderį.

Lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais 

Šio vakaro laukiau ilgai ir tas laukimas ilgainiui suformavo tam tikrus lūkesčius. Deja, jie taip ir liko tik lūkesčiais. Tikrai nesu pesimistas. Nesu ir nukvakęs žilagalvis, mėgstantis pasakoti, kaip anuomet karvės didesnes galvas turėjusios… Bet nors užmušk, nesuprantu, kodėl grupė, turinti šitiek daug kokybiškų, įdomių ir visos publikos laukiamų kūrinių, apsiriboja vien naujomis, kaip du vandens lašai panašiomis viena į kitą, dainomis.

Suprantu, kad senos dainos – praeitas etapas, ir reikia žiūrėti pirmyn. Suprantu ir tai, kad metų metus groti tą patį per tą patį nėra įdomu nei grupei, nei jos gerbėjams. Bet vis dėlto… Koks gi „The Smashing Pumpkins“ setlistas be „Tonight, Tonight”? Be „Disarm”? Be „Today”? Be „Everlasting Gaze”, „Stand Inside Your Love”, „Ava Adore”, „Perfect” ar „1979”?

Koks gi, atsiprašant (nusikeikčiau, bet esu kultūringas ir išauklėtas žmogus) Pumpkinsų koncertas be agresyviojo taškalo „ZERO”??? Juk net atributikos stalelis nukrautas kultiniais marškinėliais su žodžiu ZERO ant krūtinės! Negalite tuo patikėti? Negaliu ir aš…

AFP/Scanpix nuotr./The Smashing Pumpkins lyderis Billy Corganas
AFP/„Scanpix“ nuotr./„The Smashing Pumpkins“ lyderis Billy Corganas

Deja, būtent tokį keistą koncertą aš regėjau tąnakt. Pristatantys savo būsimą albumą „Oceania” (kuris turėjo būti išleistas šių metų rugsėjį, bet taip neįvyko) muzikantai groja dainas būtent iš jo. Suskamba pora kūrinių iš „Zeitgeist”… Na, o laukiantys senųjų hitų gauna „Cherub Rock”, „Siva” ir vakaro kulminacijai pasiliktą „Bullet with Butterfly wings”. Ir viskas.

Naujus kūrinius vieni stebi nuobodžiaudami, kiti įdėmiai klausosi, bet laukia kada naujos dainos susilies su senosiomis. Užgrojus pirmąjį „Cherub Rock“ motyvą visa salė tiesiog sprogsta plojimais. Bet taip belaukiant pabaiga ateina greičiau nei tikėtasi. 

Nei Billy Corganas, nei kiti grupės nariai neaušina burnos padėkomis. Nusilenkę ir išdalinę atliekamas būgnų lazdeles pirmoje eilėje besibūriuojantiems gerbėjams jie pradingsta už spindinčių užuolaidų, užsidega šviesos ir iš kolonėlių pasipila „HIM“ daina „Death Is In Love With Us“. Visi nustebę apsidairome. Ką, ir viskas?

Minia skirstosi tyliai, o tai nebūdinga roko koncertui. Tylėdamas metro traukinio pusėn žingsniuoju ir aš. Paširdžius kutena keistas su nesusipratimu sumišęs liūdesys. Tarsi būčiau ką tik anapilin palydėjęs artimą draugą, o dabar stebėčiausi, kodėl akiplėšiškas pasaulis nenustojo suktis. Su ilgesiu prisimenu savo dievų „The Cure“ koncertą prieš pora metų, kurį jie užbaigė senomis kaip pasaulis dainomis „Killing an Arab“ ir „Boys Don‘t Cry“.

Tos dainos jau turbūt iki kaklo įgrisusios tiek pačiam Robertui Smithui, tiek ir likusiems „The Cure“ nariams, bet jie jas vis tiek groja. Juk tą daryti, mano manymu, įpareigoja grupės pavadinimas, diskografija, ir, tuo labiau, grupės raidos istorija. Na, o jei to daryti nesinori..... patys spręskite. Juk viskas, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą.

Deja, Billy Corganas šiems mano sentimentaliems paistalams turbūt nepritartų. Gaila, kad kai „The Smashing Pumpkins“ buvo savo karjeros zenite, aš gyvenau visai kitame žemyne ir turėjau dar gerokai per mažai metų. Būtų buvę smagu pasiklausyti originalaus branduolio „moliūgų“, o ne šio gan vidutiniško projekto (kaip aš mėgstu jį vadinti) „Billy Corganas...ir Draugai“.

Siūlome pasiklausyti „The Smashing Pumpkins“ kūrinio „Tonight, Tonight”:

VIDEO: The Smashing Pumpkins - Tonight, Tonight

manoMUZIKA.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min