Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Vingras ir A.E.Janonytė apie muzikų galimybes Lietuvoje ir užsienyje

Smuikininkė Augustė Emilija Janonytė ir pianistas Rimantas Vingras
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr. / Smuikininkė Augustė Emilija Janonytė ir pianistas Rimantas Vingras
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gerai žinoma tarptautinių ir respublikinių konkursų, Karalienės Mortos premijos laureatė smuikininkė Augustė Emilija Janonytė ir garsus pianistas, dabar Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Rimantas Vingras – šiauliečiai, bet jų muzikinė karjera klostosi užsienyje. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, šie muzikantai jau koncertavo pirmajame „Skambantys tiltai“ ciklo koncerte, kuris iš užsienio kvies jaunuosius muzikantus pagroti gimtajame mieste.

A.E.Janonytė dar tik pradeda žengti profesionalios muzikinės karjeros užsienyje keliu. Ji – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivė, nuo rugsėjo pradėsianti mokytis Anglijoje, Mančesteryje, Četams (Chetham's) menų mokykloje, pas profesorių Janą Repko.

R.Vingrui užsienis jau gerokai matytas ir apkeliautas – Londone muzikantas gyvena ir moko privačiai, negana to, jo laukia daug koncertų, projektų, festivalių įvairiuose pasaulio taškuose, pradedant Londonu ir baigiant Kinija.

Muzikantai, kalbėdami apie karjerą ir užsienį, vienas kitam pritarė, kad talentą gali išugdyti nuolatinis darbas, kurį gali ištverti ne kiekvienas.

– Kaip įstojote į Četams menų mokyklą?

Augustė: Buvo stojamieji egzaminai. Visapusiškai tikrino ir specialybės dalykus, mano atveju – smuiką, taip pat fortepijoną kaip antrą instrumentą, klausą, solfedžio žinias ir panašiai. Turėjau laikyti anglų kalbos egzaminą Lietuvoje, kad galėčiau sėkmingai mokytis Anglijoje. Į universitetą stojimai vyksta daug kartų per metus. Visuomet yra daug norinčių kandidatuoti, tačiau mokykla priima labai mažai jų, nes nėra didelė. Ten mokosi tikrai stiprūs vaikai. Dar 2011 metais konkurse, kuris vyko Taline, tuomet buvęs komisijos pirmininku J.Repko tiesiog pasiūlė tokią galimybę – gal norėčiau mokytis pas jį. Jau tada jaučiau poreikį, kad reikia pokyčių mokantis savo specialybės, taip ir išėjo.

Dauguma, kaip aš, esame laisvai samdomi žmonės, mums algos nemoka, mes turime ją užsidirbti grodami koncertuose, rengdami projektus, inicijuodami idėjas ir labai daug mokydami.

– Kaip muzikas gyvena Anglijoje ir Lietuvoje?

Rimantas: Anglija yra labai liberalus kraštas. Yra nuomonė, kad nereikia remti meno. Meno išlaikymas, rėmimas nebūtinai turi teigiamų bruožų. Institucijų tvarka taip susiklostė, kad, sakykim, pianistų etatų – jei jų yra, tai vos keli. Dauguma, kaip aš, esame laisvai samdomi žmonės, mums algos nemoka, mes turime ją užsidirbti grodami koncertuose, rengdami projektus, inicijuodami idėjas ir labai daug mokydami.

Dėl tos priežasties iš Anglijos jaunimas išvažiuoja į Vokietiją, nes ten yra labai stiprus biudžetinis rėmimas. Bet čia jau didelė atskira tema – kultūros, politikos apsisprendimas ir toks pasirinkimas turi privalumų. Menininko išlaikymas irgi turi minusų. Nežinau, kas yra geriau. O aš gyvenu taip, ir atrodo, kad taip turi būti.

Pirmieji metai buvo labai sunkūs dėl to, kad reikėjo „perlaužti“ mąstymą. Statusas pasikeitė. Teko nuvažiuoti į Maskvą, kur studijavau. Skirtumas didelis – Maskvoje, jeigu tu esi pianistas, esi gerbiamas žmogus. Londone tu esi toks pat, kaip bet kuris kitas žmogus. Tai ir yra kultūriniai skirtumai. Ar yra blogai nebūti ant to podiumo, o būti kaip ir visi kiti žmonės? Nemanau, kad tai yra blogai.

– Ar Lietuvoje gali muzikas turėti ateitį?

Augustė: Čia gal labiau priklauso nuo specialybės. Skirtingos galimybės – smuikininkų, pianistų vis tiek yra daugiau negu klarnetininkų arba arfininkų.

Rimantas: Taip, orkestruose visuomet reikia arfų. Sunku pasakyti, kaip yra Lietuvoje. Negali sakyti, kad čia žmonės nesuvokia meno svarbos.

Mūsų lietuvių kultūrą praradome, kai praradome visą aukštuomenę per visas revoliucijas. Dabartinė lietuvių dauguma – nuo žemės, visa mūsų aristokratija – iš labai toli einančios šaknys. Tarkime, jei jūs kalbate Vokietijoje su tais žmonėmis, kurie ateina į koncertus, jie pasakys – mano pažįstamas ar giminaitis dar atsimena Brahmsą, pažinojo jį. Pas mus viso to nėra – nutraukyti saitai, visas kultūros tęstinumas yra nutrūkęs.

Bet vis tiek mes kažkaip stovime – kultūra vystosi. Ką aš matau dabar – mes turime fantastiškus atlikėjus. Kiek jų gali dirbti Lietuvoje – aš nežinau. Kiek reikia Lietuvai pianistų – vieno, dviejų? O kiek yra tų koncertų?

Mūsų lietuvių kultūrą praradome, kai praradome visą aukštuomenę per visas revoliucijas. Dabartinė lietuvių dauguma – nuo žemės, visa mūsų aristokratija – iš labai toli einančios šaknys.

Vienas dalykas, ką aš matau Anglijoje ir ko norėčiau Lietuvoje – tai muzikinės draugijos. Cincinatyje, Amerikoje, aš dalyvavau koncertų serijose. Padariau tokį atradimą – kad koncertų ciklas įvyktų, tu turi turėti 50 klausytojų, kurie galėtų ateiti į koncertą ir susimokėti maždaug 20 litų už bilietą. Lietuvoje turėtų atsirasti tokie židiniai, kur patys žmonės susijungtų į muzikos, klasikinės muzikos draugijas. Jie patys remtų meną, be ministerijų, be nieko. Klausytojas atėjo, nusipirko bilietą ir taip palaiko muziką. Tad kultūros politiką formuotų ne tik ministerija, bet ir klausytojai. Jei taip būtų, būčiau laimės viršūnėje.

– Koks jūsų  požiūris į emigraciją?

Augustė: Galbūt nuo mažens buvau toks žmogus, kuris labai greitai prisitaiko. Nesvarbu, kur bebūčiau – Lietuvoje ar Anglijoje. Būdavo kelionės į Ukrainą, Rusiją. Tiesiog tu būni toje aplinkoje, matai, kaip žmonės bendrauja, bandai kažką perimti. Turiu jau draugų, kurie laukia, kad aš atvažiuočiau.

Manęs daug kas klausia – ar aš nepasiilgsiu tėvų, Lietuvos. Nežinau, tu tiesiog būni čia ir neleidi sau pasilikti, nes turi tikslą. Neturi laiko apie kažką kitą galvoti.

Emigracija nėra labai blogai, jeigu tu išvažiuoji dėl aiškaus ir tikslaus tikslo. Tėvai mane labai palaiko ir padeda man. Tik iš mamos dar kartais, vakarais, kai sėdime, kalbame, išgirstu, kad ji niekur manęs neišleis. Abi suprantame, kad vis tiek turėsiu išvykti, bet šią frazę mama vis kartoja. Suprantu savo tėvus – aš esu vienturtė jų dukra, jiems bus liūdna, bet susitaikysime visi.

– Jūs sakėte, kad emigruodamas žmogus tampa auka, jaučia žmogiškųjų ryšių (ne)buvimą.

Rimantas: Šiuo atveju mums nereikėtų kalbėti apie emigraciją. Reikėtų kalbėti apie Lietuvos kultūros vientisumą. Tai reiškia, kad Lietuvos kultūra nepasibaigia valstybės sienomis. Jeigu mes norime matyti stiprią, kunkuliuojančią kultūrą, mes turime surasti būdų, kaip turime matyti visumą. Yra labai daug užsienyje kuriančių žmonių ir jie kuria lietuvišką kultūrą.

Nors lietuvišką kuriamą kultūrą sunku apibrėžti. Nežinau kito būdo – jeigu galėčiau, gal būčiau ne lietuvis, bet aš nežinau, kaip juo nebūti. Kaip man juo nebūti? Aš galiu kalbėti angliškai, bet vis tiek visi mato, kad esu lietuvis pagal kaukolę. Kaip juo nebūti, kai yra lietuviškas mąstymas, suvokimas, kai norisi lašinių, yra vis tiek kažkokia genetika.

Aš galiu kalbėti angliškai, bet vis tiek visi mato, kad esu lietuvis pagal kaukolę. Kaip juo nebūti, kai yra lietuviškas mąstymas, suvokimas, kai norisi lašinių, yra vis tiek kažkokia genetika.

Susiformuotos nuostatos – meno supratimas, jūs labai lengvai atseksite, kas jas formavo – pasižiūrėkite į M.K.Čiurlionį ir pamatysite, iš kur viskas eina.

Tai yra iš tos pačios kultūros ateinantis dalykas. Šiuo atveju reikėtų galvoti, kad nėra tokių dalykų, kaip emigrantų kultūra ir kultūra Lietuvoje. Tai yra vientisas organizmas, reiškinys. Anglijoje ar kažkur kitur būnant man reikalingas mano identitetas – man reikia žinoti, kas aš esu. Žalinga būtų pradėti skirstyti. Jau ir taip viskas instituciškai suskirstyta. Augustės atveju yra ministerija, kuri ją prižiūri – dabar Švietimo ministerija, o kai pradės koncertuoti Lietuvoje – Kultūros, o kai išvažiuos – Užsienio reikalų. Nes iš karto tave klasifikuoja ne kaip kūrėją, o kaip emigrantą. Man atrodo, kad tai yra negerai mūsų kultūrai.

– Kaip prasidėjo muzikės kelias?

Augustė: Kaip prasidėjo, neaišku, nes mama – muzikė ir šeimoje daug muzikantų. Nuo pat mažens mane vesdavo į koncertus, matydavau ant sienos pakabintą mamos smuiką. Kai buvau dvejų metukų, jau prašiau mamos, kad duotų jį, bet man vis sakydavo, tik tuomet paimsiu į rankas, kai užaugusiu. Augau tokioje muzikinėje aplinkoje, o ir mano kraujyje yra muzika.

Kai buvo ketveri metai, dalyvavau su mama mano dabartinės mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės atviroje pamokoje Šiaulių filharmonijoje. Tuomet ji tiesiog paklausė, ar kas nors norėtų pabandyti pagroti smuiku. Aš žvilgtelėjau į mamą, o ji man pasakė – eik ir pabandyk. Pirmą kartą paėmiau smuiką į rankas ir pagrojau tą kūrinį „Lietutis“, kur tėra vienintelė nata. Bet po to labai ilgai tas kūrinys lydėjo mane. Tai pajuokavimai apie mane, kai buvau maža smuikininkė – vis „Lietutis“ ir „Lietutis“, kaip aš grojau iš natų tą vieną natą. Mokytoja patarė mano mamai mane atvesti mokytis. Be to, mano mama pas tą pačią mokytoją mokėsi smuiko specialybės, kai dar buvo septintoje klasėje. Tad taip ir pradėjau groti.

– Jūs mokote vaikus individualiai Anglijoje. Ar jie gabūs?

Rimantas: Yra tokia profesinė nuostata. Jeigu pas tave ateina mokytis – vadinasi, yra priežastis, nes šiaip žmonės neateina. Yra tekę matyti negabių mokinių, bet labai mažai. Daugiausiai yra vidutinių gabumų žmonių. Labai gabių irgi yra. Tik tiek, kad laikai pasikeitė. Kalbant apie keletą dešimtmečių atgal – tau pedagogas galėdavo nutiesti profesinį kelią, dabar sunku taip padaryti savo mokiniui. Dabar bandyti padėti sudėtingoje rinkoje yra labai sunku. Kitas dalykas, ar turi tą daryti pedagogas? Tam yra „menedžeriai“.

– Ką reiškia „gabus“?

Augustė: Nežinau, man visi visada sakė, kad esu gabi. Bet darbo nuo pat mažens buvo tiek, kad man sunku pasakyti, ar aš gabi, ar ne, ar darbu visa tai pasiekta. Klausa, ritmo pojūtis muzikantui yra tik privalumas. Turi būti ir noras groti, dainuoti. Turi būti ir galimybės. Daug reiškia valia – turi atsisėsti ir groti, padaryti. Reikia vengti tokių minčių, kaip padarysiu rytoj, nes tai lydės ir kitą dieną. Tada nieko neišeis. Gali turėti gabumų, kiek nori, bet tinginiavimas gali užtverti kelią tobulėjimui.

Man visi visada sakė, kad esu gabi. Bet darbo nuo pat mažens buvo tiek, kad man sunku pasakyti, ar aš gabi, ar ne, ar darbu visa tai pasiekta.

Turiu absoliučią klausą. Tarkime, kai menų gimnazijoje rašome muzikos diktantą, aš visuomet parašau. Manęs klausinėja, ar nors kartą neparašysiu jo. Diktantą groja daugybę sykių. Ir aš nesuprantu, kaip galima negirdėti. Kartais būna labai sunku, kai paprašo kas nors paaiškinti, nes girdžiu. Tad tą, kuris negirdi, išmokyti, kaip reikia girdėti, yra labai sunku.

Rimantas: Augustė labai gerai sako. Gabumas vienam yra įgūdžių įsisavinimas, kitam žmogui reikia daugiau laiko ir pastangų įsisavinti žinias, dar kitam – mažiau. Vienas, kad išmoktų rašyti diktantą, turi sėdėti keletą metų, kitas ateina ir iš karto parašo. Iš savo pedagoginės patirties galiu pasakyti: vienintelė problema, kad muzikantui reikia ne vieno gabumo, o daug: sugebėjimo įsivaizduoti, skambesio suvokimo, mąstymo aštrumo ir savybių – charizmos, darbštumo. Labai yra svarbu sugebėjimas atitolinti pasitenkinimą – pirma padaryti darbą, po to jau gauti atlygį.

Yra žmonių, kurie to negali. Pasitaikė kartą mokinys, kuris viską gali, bet tuomet tai jau tapo problema – jis suvokė, kad yra šimtą kartų už kitus geresnis ir tapo narciziškas. Narcisizmas pasidaro problema savaime, kai jau turi laužyti ragus. Mokinių be problemų nėra.

– O jūs turite absoliučią klausą?

Rimantas: Buvo neabsoliuti, bet po to pradėjau girdėti autobusus natomis. Vadinasi, jau tapo absoliuti. Klausa su amžiumi keičiasi. Mums, pianistams, visiškai nesvarbu, koks yra absoliutus garsas – kaip skamba nata „la“. Man yra svarbus garsų santykis. Fortepijonų nereikia derinti kaskart. Augustei, smuikininkei, kaip skamba garsas „la“, yra svarbu.

Absoliuti klausa – ar ji labai reikalinga? Diktantams gerai, išsisukti – irgi padeda. Vieną kartą esu išsigelbėjęs grodamas su orkestru. Orkestras sumaišė grojimą ir aš nežinojau, kokioje tonacijoje jis groja: tik pinkt – si bemol, aha – suradau. Bet čia ekstremalūs atvejai.

Bet jeigu ateitų mokytis žmogus, kuris pasakytų – aš noriu mokytis, bet neturiu absoliučios klausos, nėra jokių priežasčių, kodėl jis negalėtų tapti geru pianistu. Lietuvoje mes neturime grojančių senų žmonių.

Man paliko labai didelį įspūdį pianistė, kuri grojo Londone, – ji mirė 104 metų. Ši pianistė grodavo kiekvieną dieną po dvi valandas. Pas mus yra intensyvus atlikėjų mažėjimas: iki 20 m. yra daug, 20-30 m. – daug, 30-40 m. mažiau ir vis mažėja. Kur yra septyniasdešimtmečiai? Dėl to gauname labai iškreiptą vaizdą. Mokiniai labai koncentruojasi į pasiekimus – konkursai ir pan. Bet pats didžiausias tikslas – išlaikyti atlikėjo kelią visą gyvenimą. Išlaikyti tąsą. Tai turėtų būti mūsų tikslas ir tai nelabai daug kam pavyksta. Moteris iš kelio išmuša ir vaikai, ir panašiai, nors ir ne visada.

– Kaip sekasi groti ir mokytis?

Augustė: Mokykla atima labai daug laiko. Menų gimnazijoje pamokos baigiasi vėlai ir namų darbų pakankamai daug – projektai ir t. t. Po mokyklos norisi tos ramybės, nors pusvalandį pasėdėti ramiai. Tad po visko pagroji valandą, dvi ir žiūri, kad jeigu dar truputėlį grosi, tai nebespėsi padaryti namų darbų, laiku eiti miegoti.

Savaitgaliais groju 3-4 valandas, prieš koncertus ir konkursus – gerokai daugiau. Tiesiog neišeina absoliučiai suderinti grojimo su mokymosi rutina. Dabar nebuvau dvi-tris savaites mokykloje, nes buvo koncertas. Prieš tai sirgau, lovoje gulėjau, o turėjau dar du koncertus, skridau į Mančesterį, reikėjo eiti į pamokas – teko gydytis antibiotikais. Toks gyvenimas.

– Bet juk tai vienišas darbas – tu ir natos.

Augustė: Aš viena augau, tai man tai nesukeldavo problemų. Pradedi groti – nepastebi, kaip bėga laikas. Tai nėra taip baisu. Bet tie patys mano draugai yra muzikai – jie supranta, kas vyksta. Tad moki surasti to laiko pabūti su draugais. Muzikų terpėje visi supranta, kad turi daug dirbti. Laiko daug paaukoji dėl grojimo, ne dėl kažko kito.

Rimantas: Labai sudėtinga profesija. Bet kuri nesudėtinga? Taip, turi atidirbti tas valandas, nes kitaip nieko neišeis. Turi įkrauti pirštus. Su laiku pradėjau sverti – kas man svarbiau. Aš galėjau kūrinį mokytis groti iš natų, nes taip galėjau sutaupyti laiko. Aš galėjau ir su niekuo nesusitikti dvi dienas Šiauliuose ir groti atmintinai. Man šiuo metu žmogiškasis kontaktas yra svarbiau nei parodyti, kad galiu sugroti atmintinai. Tad nukirpau valandas, kad pabūčiau su draugais. Yra kažkokie laiko ir energijos limitai, turi žiūrėti, kaip išdalyti savo resursus, nes programos yra didelės, kūrinių apimtys didelės, o tai reiškia valandų valandas muzikos.

Labai sudėtinga profesija. Bet kuri nesudėtinga? Taip, turi atidirbti tas valandas, nes kitaip nieko neišeis. Turi įkrauti pirštus.

– Profesinis stresas ir ligos?

Augustė: Nuo mažens niekuomet nejaučiau streso. Tik prieš kiekvieną koncertą, kuris būna reikšmingesnis, – prieš eidama į sceną visuomet imu žiovauti. To negalima vadinti stresu. Tu tiesiog išeini į sceną – rodyti savo darbo žmonėms, tad kažkiek tai pasireiškia. Profesinės ligos – tiesiog kairės rankos didysis ir bevardis pirštai žiūri vienas į kitą. Smuikininkams dažniausiai taip būna. Su akimis, kaip ir smuikininkams, taip ir man dažnai būna problemų.

Žiūrėdama kokį nors filmą girdžiu garso takelį, tad nejučia imu jį analizuoti ir, žiūrėk, pusė filmo prabėga – supranti, kad filmo nematei, nes muzikos klausei. Tėvai dažnai man primena, kad reikia žiūrėti filmą, ne klausytis muzikos.

Rimantas: Narcisizmas – yra labai rimta liga. Nemaniau, kad tai yra taip baisu. Tai pastebiu ir savo draugų rate. Menininkams jis turbūt yra reikalingas, menu jie neužsiimtų, jei nebūtų narcisizmo. Narcisizmas yra varomoji jėga, kuri stumia tave į priekį.

Mes ugdome ir vaikus taip – juos užkabiname per tą narcisizmą – juk sakome jiems, kad tu esi ypatingas. Tada jis pradeda jaustis toks. Ta industrija taip pat sustiprina šį jausmą. Tai kone profesinė duotybė. Pasekmės – košmaras žmogiškąja prasme. Jeigu teko susidurti su rimtu atveju – kaip žmogus nebegali matyti daugiau nieko, tik save, visas pasaulis esu aš. Aš tikrai neneigčiau, kad turiu tokį bruožą. Narcisistą galima atpažinti iš kūno kalbos – galva atrodo kaip balionas, tarsi atsiskyrusi nuo kūno.

Bet tai tikrai rimta problema. Juk visas feisbukas – narcisizmo fiesta: žiūrėkit, aš „selfie“ lėktuve, „selfie“ Venecijoje. O ko? Kam? Žmogus susiformuoja savo įvaizdį ir gyvena vardan to, kad jį patenkintų. Nebe kaip gyvas žmogus, o įvaizdis. Ir tai matyti: atvažiuoja jauni žmonės į Londoną – aš kartais kraupstu nuo to jų pasitikėjimo savimi ir absoliutaus narcisizmo be pagrindo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min