Lapkričio 5 dieną, penktadienį, pirmą kartą Lietuvoje pasirodys Vokietijoje gyvenantis pianistas Denisas Prošajevas. 1978 metais Breste (Baltarusija) gimęs atlikėjas yra laimėjęs Ettlingeno (Vokietija), Claros Haskil (Šveicarija), Vokietijos aukštųjų mokyklų (Rostokas), Ettore Pozzoli (Italija), Europos pianistų (Bremenas) tarptautinius konkursus. Tačiau vienas svarbiausių D. Prošajevo įvertinimų yra pirmoji vieta prestižiniame tarptautiniame Vokietijos federacijos visuomeninių radijo stočių ARD konkurse Miunchene 2002 m.
Lapkričio 5 d. koncerte – žavi romantiška ir rudeniškai nostalgiška programa. Skambės Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodija Paganini tema“ (1934) ir Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 5 (1901-1902). Sergejų Rachmaninovą (1873-1943) galėtume pavadinti paskutiniuoju romantiku. Nors jam teko bėgti iš gimtosios Rusijos nuo raudonosios revoliucijos, paskui nuo Hitlerio į JAV, XX amžius jo kūrybos tarytum nepalietė – Rachmaninovo muziką maitino XIX a. romantinė dvasia, niekada nebesugrįšiančių laikų nostalgija. Regis, mes be jos taip pat negalime išgyventi. Kaip gi kitaip galėtume paaiškinti neblėstantį jo kūrinių populiarumą?
Vienas dažniausiai atliekamų Rachmaninovo kūrinių – „Rapsodija Paganinio tema“ – energingas, vitališkas, žaižaruojantis siautulingais pasažais variacijų formos kūrinys fortepijonui ir orkestrui. Legendos apie garsiojo smuikininko ir kompozitoriaus Niccolò Paganinio (1782-1840) talentą, sielą, parduotą velniui, ir visokios kitokios pramanytos ir nepramanytos istorijos pasklido dar Paganiniui gyvam esant. „Rapsodija Paganinio tema“ taip pat grįsta šia tema. Kūrinį sudaro 24 variacijos. Bene nuostabiausias Rapsodijos momentas – svajinga, romantiška 18-oji variacija „Noktiurnas“. Sykį Rachmaninovas minėjo, čia įsivaizdavęs Paganinio susitikimą su moterimi. Rachmaninovas pats skambino kūrinio premjeros metu ir prisipažino turėjęs problemų mokydamasis nepaprastai sudėtingą fortepijono partiją, nes vis labiau tingėdavo skambinti gamas, palaikančias nepriekaištingą pianistinę formą...
Gustavas Mahleris (1860-1911) panašiai kaip ir Rachmaninovas buvo tiltas tarp dviejų epochų. Jis - paskutinis didžiosios vokiečių-austrų simfoninės muzikos tradicijos atstovas ir paskutinysis simfonizmo „dievas“ muzikos istorijoje. Mahleris gimė Bohemijoje, priklausiusioje tuometinei Austrijos-Vengrijos imperijai. Kompozitoriaus vaikystės ir jaunystės metais Bohemijoje vyko aktyvus sąjūdis siekiantis Čekijos nepriklausomybės. Tačiau Mahleris buvo žydas, o čekams žydai asocijavosi su vokiečiais. Mahleris mėgdavo sakyti: „Aš esu triskart be tėvynės: kaip bohemietis Austrijoje, kaip austras Vokietijoje, ir kaip žydas visame pasaulyje. Visur neprašytas svečias, niekada nepasitinkamas“. Mahleris laikėsi šios nuošalios, kartais nuolankios pozicijos visą gyvenimą. Jis niekada nesijautė žvaigžde tikrąja to žodžio prasme, nuolat kėlė sau didžiulius reikalavimus. Ir kitiems kartelė buvo aukštai iškelta.
„Simfonija, poezija ir tiesa – viso mano gyvenimo turinys. Sukurti simfoniją – sukurti pasaulį,“ – tvirtino kompozitorius. Kadangi didžiąją laiko dalį Mahleris skyrė dirigavimui, jį galima vadinti vasaros kompozitoriumi. Kaip dirigentas dirbdavo teatruose (ilgiausiai Vienos operoje) nuo rudens iki pavasario, o vasarą išvažiuodavo į užmiesčio vilą ir tyloje kurdavo savo ilgąsias simfonijas. Mahleris skųsdavosi, kad publika visuomet jį laikė talentingu dirigentu su netikusiu polinkiu rašyti per ilgas simfonijas, o jis pats jautėsi kompozitoriumi, priverstu tiek daug laiko skirti dirigavimui! Devynios Mahlerio simfonijos, neužbaigta dešimtoji ir „Daina apie žemę“ – savotiškas „pasaulio sutvėrimas“, lyg viena didžiulė saga, supinta iš prieštaravimų, klausimų ir atsakymų, kuriuos vėl ir vėl nušluoja abejonės.
Penktoji simfonija cis-moll buvo parašyta 1901 ir 1902 m. vasaromis. 1901 m. vasarį keturiasdešimtmetis Mahleris turėjo sunkių sveikatos sutrikimų. Pasak jo gydytojo, tebūta tik per plauką nuo mirties. Tais pačiais metais jis sutiko savo būsimąją žmoną Almą Schindler. Tai buvo stiprių emocinių patirčių laikas, išsiliejęs Penktojoje simfonijoje. Kaip vėliau teigė kompozitoriaus žmona, kurdamas Penktąją simfoniją, Mahleris buvo savo kūrybinių jėgų viršūnėje. Na, o ketvirtoji simfonijos dalis – dieviškasis Adagietto – pasak kompozitoriaus, meilės laiškas Almai.
Lapkričio 5 d. koncerto bilietais prekiauja Kongresų rūmai ir Bilietai.lt. Taikomos nuolaidos su „Omni ID“, „Laisvalaikio“ kortelėmis, taip pat galioja nuolaidos moksleiviams, studentams, senjorams, klausytojų grupėms (nuo 20 asmenų). Koncerto metu Kongresų rūmuose veiks vaikų kambarys – unikali galimybė atvykti į koncertą su vaikais, juos paliekant profesionalių muzikos pedagogų globai.
