Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Baroko operos teatro“ solistai: baroko muzika mums teikia užuovėją

Nora Petročenko
Gyčio Vidžiūno nuotr. / Nora Petročenko
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Baroko operos teatro“ veiklos pradžią, kovo 14 dieną, Valdovų rūmuose pažymės Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ premjera. „Prisikėlime“ dainuosiantys solistai – mecosopranas Nora Petročenko ir tenoras Mindaugas Zimkus – dalijasi mintimis apie tai, ką jiems reiškia baroko muzika, vaidmenys naujos, lig tol negirdėtos oratorijos premjeroje, ir kokias regi baroko operos perspektyvas Lietuvoje.

– Kuo jus sudomino „Baroko operos teatras“, kad priėmėte kvietimą dalyvauti pirmojoje šio teatro premjeroje?

Mindaugas Zimkus: Mane barokas domina visuomet ir visomis savo formomis – tai būtų pagrindinė priežastis. Taip pat ir dėl to, kad atliksiu Händelio kūrinį – šis kompozitorius meistriškai rašė muziką vokalistams. Ir, žinoma, priimdamas kvietimus dainuoti baroko kūrinius savotiškai pabėgu nuo kasdienės teatrų rutinos, baroko muzika man tarsi užuovėja po visų kitų darbų.

Nora Petročenko: Kadangi lig šiol teko atlikti nemažai baroko muzikos kūrinių, o ir praėjusiais metais dažniau teko kartu dainuoti su Viktoru Gerasimovu [„Baroko operos teatro“ sumanytojas ir įkūrėjas], tad man didelis džiaugsmas prisijungti prie jo suburtos „Baroko operos teatro“ komandos ir kartu nuveikti kažką gražaus. Pritariu Mindaugui, baroko muzika teikia palaimą ir užuovėją, suteikia harmonijos.

– Kuo specifinė baroko muzikos kalba ir kokius uždavinius, iššūkius kelia solistams-vokalistams?

Mindaugas Zimkus: Ši muzika ypatinga tuo, jog parašyta natūraliam žmogaus balsui, tokiam, kokį dainininkas gavo iš gamtos. Tik vėliau atsirado muzika, kurią norint atlikti tapo būtina specialiai „treniruotis“ – tai ypač išryškėjo bel canto kompozitorių (Rossini, Bellini, Donizetti) kūryboje. Tad aš netgi savotiškai pailsiu dainuodamas baroko muziką, nes nereikia galvoti, kaip išgauti vieną ar kitą natą, arba kokie raumenys turi dirbti

Asmeninio archyvo nuotr./Mindaugas Zimkus
Asmeninio archyvo nuotr./Mindaugas Zimkus

.

– Tačiau daug kas negali arba nenori dainuoti baroko?

Mindaugas Zimkus: Galbūt, sakyčiau, tiesiog nežino, kaip ją reikia dainuoti.

Nora Petročenko: Man atrodo, kad iššūkiai kyla dėl to, jog būtent baroko epochoje parašyta daug virtuoziškos muzikos. Todėl būtina turėti paslankų balsą. Be to, daug dėmesio reikia skirti tekstinėms šių kūrinių ištakoms: į kūrinį pradėti gilintis ne nuo vokalinių, o nuo tekste esančių dalykų studijavimo. Vokalinei išraiškai čia itin svarbus žodis.

– Kuo jums, turintiems patirties atlikti kitus Händelio kūrinius, „Prisikėlimas“ pasirodė naujas ir galbūt netikėtas?

Mindaugas Zimkus: Nauja ir įdomu dainuoti Händelio muziką itališkai, nes iki šiol daugiausia teko susidurti su angliškais ir vokiškais šio kompozitoriaus veikalais. Man šis kūrinys anksčiau nebuvo žinomas, bet jame randu labai daug sąsajų su anksčiau dainuotomis Händelio oratorijomis ir kantatomis.

Nora Petročenko: Man taip pat įdomu, kad tai itališkojo Händelio kūrybos laikotarpio kūrinys; kompozitorius buvo labai jaunas, kai parašė „Prisikėlimą“, regis, vos 23-ejų. Įdomu ir tai, jog oratorijoje pasakojama istorija apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, bet paties Jėzaus Kristaus kaip veikėjo šiame kūrinyje nėra. Dažniausiai tokio tipo kūriniuose turime evangelistą-pasakotoją, bet šiuo atveju ir jo nėra. Oratorijos siužetas paremtas visų veikėjų santykiu su pagrindiniu įvykiu, su gėrio ir blogio kova. Taigi oratorijos dramaturgija labai operinė.

– Kaip charakterizuotumėte savo kuriamus personažus? Ar į juos panašių teko dainuoti ir anksčiau?

Nora Petročenko: Oratorijoje atliksiu Marijos Kleopietės partiją. Ji yra labai atjaučianti herojė, padrąsinanti Mariją Magdalietę, remianti ją visose kančiose. Marija Kleopietė – tai lydintis asmuo, kartu patiriantis daug sielvarto ir siekiantis pagelbėti, globoti.

Mindaugas Zimkus: Aš būsiu Šv. Jonas (itališkai – San Giovanni). Šv. Jonas – tai apaštalas, mylimiausias Jėzaus mokinys. Kartu tai ir globėjas, nešantis žinią žmonėms, kad Viešpats prisikėlė. „Prisikėlimo“ Šv. Joną susiečiau su J. S. Bacho „Jono pasijomis“, kuriose yra tekę dainuoti anksčiau.

– Oratorija nuo operos skiriasi tuo, jog tai yra koncertinis, o ne sceninis-teatrinis atlikimas. Kadangi nėra viską sujungiančios režisūrinės idėjos, koks tuomet reikalingas raktas kuriant vaidmenis oratorijoje?

Mindaugas Zimkus: Net ir operoje, režisieriui užduodant kokį tik nori sumanymą, vis tiek solistas vaidmenį kuria pats, viską atrasti turi pats. Arba supranti, ko nori režisierius ir sugebi tai savyje išgryninti ir sukurti vaidmenį, arba ne. Oratorijoje didesnį „svorį“ turi dirigentas, kuris gali patarti ir nukreipti solistą pagal tai, ką, jo manymu, vaidmens kūrėjui siūlo muzika. Tad visa vaidyba ir vaidmuo šiuo atveju perteikiamas balsu.

Nora Petročenko: Bet kuriuo atveju – pagrindinis šaltinis yra muzika. Muzika įkvepia ir padiktuoja tam tikrą toną. Muzika yra savaime iškalbinga, ji piešia personažus ir tai daro ryškiai. O visa kita – asmeninė patirtis ir asmeninis santykis su personažą charakterizuojančia muzika.

– Žvelgiant į lietuvišką kontekstą, jūs turite daug patirties baroko muzikoje. Tad kokią šiandien regite šios muzikos situaciją Lietuvoje?

Mindaugas Zimkus: Resursų tikrai turime, bet nėra mokytojų, kurie išmanytų, pavyzdžiui, barokinio dainavimo stilistiką. Šiuo metu baroko muzika labai populiari visoje Europoje, plinta tiesiog barokinės muzikos bumas, kuris pas mus akivaizdžiai vėluoja. Vis dėlto jau galima pasidžiaugti, kad visa tai atkeliauja ir į Lietuvą. Pas mus lig šiol nebuvo tikrų baroko muzikos atlikimo tradicijų, o sovietmečiu bet kokia veikla šia linkme buvo nutraukta. Akademinėje aplinkoje labiau puoselėta itališka, veristinė vokalo mokykla, – visi pedagogai tuo rėmėsi. Anuomet nebuvo netgi įrašų, iš kurių galėtume mokytis. Todėl dabar pats laikas Lietuvai atrasti baroko muzikos palikimą ir kuo daugiau jį puoselėti bei skleisti.

Nora Petročenko: Aš galiu tik paantrinti Mindaugui. Tradicijų ilgą laiką apskritai neturėjome ir tik neseniai pradėjo rastis pavieniai menininkai, kurie domisi tuo ir išvyksta svetur tobulintis, tačiau didesnio, visuomeninio masto reiškinio iki šiol neturime. Nors visai greta esančiose Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje baroko muzikos situacija yra kur kas geresnė. Mes kažkodėl vis dar trypčiojam ties viena kita iniciatyva, bet joks rimtesnis sprendimas, deja, nepriimamas, jog pagaliau turėtume nuolat plėtojamą baroko muzikos judėjimą kaip reiškinį, kartu vykdant ir edukaciją bei inicijuojant baroko arba senosios muzikos atlikimo katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Mindaugas Zimkus: Akademinis paruošimas yra labai svarbu ir manau, kad šiandien tai yra realu, tereikia akademinės bendruomenės iniciatyvos – būtent rektoriaus žingsnio – imtis sprendimų ir įsteigti baroko muzikos katedrą. Juolab, kad dabar yra galimybių pasikviesti meistrus iš Vakarų šalių. Man atrodo, kad mūsų akademinė bendruomenė nesiryžta, nes vis dar kažko bijo, bet tai tik laiko klausimas, nes tokia katedra vis tiek turės atsirasti. O mes savo ruožtu turime žadinti šį jau subrendusį poreikį, spartinti procesą.

„Baroko operos teatras“ – visai naujas, dar tik gimstantis reiškinys. Tad koks jūsų, solistų požiūriu, Lietuvoje turėtų tapti baroko operos teatras?

Mindaugas Zimkus: Linkėčiau, kad „Baroko operos teatras“ užimtų labai svarbią vietą muzikiniame-teatriniame gyvenime, juolab kad kaip baroko tradicijas siekiantis puoselėti teatras, jis šiuo metu Lietuvoje neturi jokios konkurencijos. Šis teatras galėtų žmones atitraukti nuo masinės populiariosios kultūros, ugdytis publiką, parodyti, kad egzistuoja muzika, turinti gilias šaknis ir galinti dvasiškai pakylėti.

Nora Petročenko: Išties svarbu, kad tai yra atsigręžimas į tam tikras ištakas, nes barokinės kultūros šaknys Lietuvoje labai gilios, netgi baroko epochoje per operos žanrą turėjome glaudžių sąsajų su Vakarų Europa, todėl svarbus šių senų ir pamirštų tradicijų tęstinumas.

Mindaugas Zimkus: Idealiausia, jeigu šis teatras taptų Nacionaliniu baroko operos teatru, turėtų nacionalinį finansavimą ir pastovų repertuarą. Tuomet atsirastų dar daugiau atlikėjų, instrumentalistų, mokytojų ir įvyktų tikras barokinės muzikos proveržis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min