Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalia Teišerskytė, Petras Zurlys ir Vida Garunkštytė: būtina keisti požiūrį į kultūrą

Dalia Teišerskytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Dalia Teišerskytė
Šaltinis: Radijas „Laisvoji banga“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Apie tai „Laisvosios bangos“ studijoje diskutavo Seimo narė Dalia Teišerskytė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys ir Utenos Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė. Pokalbį vedė žurnalistas Audrys Antanaitis.

Ar sugrįžime prie knygos?

A.Antanaitis: Kada buvo lietuviškos knygos aukso amžius?

D.Teišerskytė: Didelę dalį gyvenimo praleidau sovietmečiu. Turėjau gerą draugę knygyno vedėją. Man tai buvo aukso amžius. Gaudavau visas knygas. Taip, knygų pasirinkimas tada buvo mažesnis. Tačiau skaitytojų ratas buvo milžiniškas. Skaitė visi. Net moksleiviams skaityti buvo malonumas, ne prievarta.

Kai dabar pamatau bibliotekų skurdą, susidėvėjusią infrastruktūrą, man kraupu. Nežinau geresnio draugo už knygą. Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Keista, kad iki šiol nepastatėme knygai paminklo. Žmogui tai tas pats, kaip ugnies atnešimas į žemę.“

Kai dabar pamatau bibliotekų skurdą, susidėvėjusią infrastruktūrą, man kraupu. Nežinau geresnio draugo už knygą.

A.Antanaitis: Poezijos knygos buvo leidžiamos kelių tūkstančių tiražu. Romanai – dešimtimis tūkstančių. Kas lėmė tokį skaitymo mastą?

D.Teišerskytė: Žmogus tokių galimybių, kaip šiandien, neturėjo. Buvo dvi televizijos, dvi radijo programos. Išvykti, kažką pamatyti galėjo tik išrinktieji. Susiėjimai buvo nedrąsūs. Likdavo knyga. Tapdavom svajotojais, susitapatindavom su herojais.

A.Antanaitis: Dabar tas knygos amžius nebegrįš...

D.Teišerskytė. Tokio masto – negrįš. Jaunimą atpratinti nuo kompiuterio sunku. Bet jeigu kasdien valandą savo gyvenimo jie paskirtų knygai – tai būtų jau sugrįžimas.

A.Antanaitis: Ponia Vida, ar knyga neužsidarys vien inteligentų, intelektualų rate? Tyrimais įrodyta: kai vaikai nebemoka rašyti – nebemoka ir skaityti...

V. Garunkštytė: Mes Lietuvoj dėl to dejuojam. Taip yra todėl, kad mes blogai finansavom bibliotekų fondus. Aš augau mažame miestelyje. Bibliotekoj buvo visos knygos, kurias išleisdavo lietuvių leidyklos. O dabar raskit tokią biblioteką kaime ar miestelyje, kur būtų visos lietuvių leidyklų išleistos knygos.

Jaunimą atpratinti nuo kompiuterio sunku. Bet jeigu kasdien valandą savo gyvenimo jie paskirtų knygai – tai būtų jau sugrįžimas.

O dėl knygos popierinio varianto išlikimo – tai liks kaip menas. Bet yra elektroninės knygos. Pasaulis jau skaito elektronines knygas. Atsirado mašinos ir arkliu niekas nevažinėjo. Tas pats ir su elektronine knyga. Technologijos padeda žmogui skaityt.  Dalykas kitas – valstybė to nepastebi.

Vaikai jau nebemoka rašyti

A.Antanaitis: Ponia Dalia, ar vaikai ne dėl to nemoka rašyti, kad sėdi prie kompiuterio ir rašo be lietuviškų raidžių?

D.Teišerskytė: Taip. Yra labai svarbu įvesti lietuviškus rašmenis su klaidų taisymu. Nes kalba yra nacionalinio saugumo dalykas.

A.Antanaitis:  Kiek tai kainuotų?  Juk reikėtų tai įdiegti į visus telefonus, visus kompiuterius.

D.Teišerskytė: Nesvarbu kiek tai kainuotų. Žmogus kainuoja daug brangiau.

Yra labai svarbu įvesti lietuviškus rašmenis su klaidų taisymu. Nes kalba yra nacionalinio saugumo dalykas.

A.Antanaitis: P.Petrai, kiek bibliotekų uždaryta per nepriklausomybės laikotarpį?

P.Zurlys: Labai nedaug. Man tik gaila, kad pas mus neliko specializuotų vaikų bibliotekų. Tada nuo mažumės galėtume pratinti vaikus prie knygų. Yra bibliotekos mokyklose, bet ten dirba ne specialistai. Jeigu mes  patys nieko nedarysim, tai vargu ar valstybė susipras.

Bibliotekas gelbsti užsieniečiai

D. Teišerskytė: Netapatinkim valstybės su valdžia. Valdžia labai dažnai nesupranta nei ką sako, nei ką daro, nei kas yra svarbiausia. Kad valdžia iki šiol nesuvokia, jog biblioteka yra vienas svarbiausių esminių valstybės reiškinių, man trupučiuką kraupoka.

Kitais metais Kultūros ministerija gaus vadinamuosius užsienietiškus pinigus, iki 800 milijonų. Iki šiol kultūros lėšas administruodavo Ūkio, Vidaus reikalų ar dar kokia ministerija. Ką galėjo bibliotekos išpešti? Ne valstybė atneša pinigus. Pamato užsienietis milijardierius mūsų varganą bibliotekėlę, jam ašaros pabyra upeliais ir perveda 120 milijonų.

Kad valdžia iki šiol nesuvokia, jog biblioteka yra vienas svarbiausių esminių valstybės reiškinių, man trupučiuką kraupoka.

A.Antanaitis: Užsienietiški pinigai žemina, savų mes gailime.

D.Teišerskytė: Negailime, mes juos ištaškome.

A.Antanaitis: Pone Petrai, ar bibliotekininkų atlyginimai prilygsta vidutiniam kultūros darbuotojo atlyginimui? Ir ar kultūros darbuotojų atlyginimas prilygsta vidutiniam valstybės tarnautojo atlyginimui?

P.Zurlys: Jokiu būdu. Nei tas, nei tas. Šiandien jie žymiai mažesni  už švietimo darbuotojų. Jau nekalbu apie valstybės tarnautojų, kurie ir kelis kartus skiriasi...

V. Garunkštytė:  Bibliotekom skirti tiek, kiek estai – tai yra keturis kartus daugiau – politinio apsisprendimo reikalas. Viešoji biblioteka – brangus reikalas valdžiai. Ją reikia nuolat atnaujinti, nuolat puoselėti.

Bibliotekom skirti tiek, kiek estai – tai yra keturis kartus daugiau – politinio apsisprendimo reikalas.

A.Antanaitis: Štai Billas Gatesas davė lėšų, padėjo mums sutvarkyt  bibliotekas, o kiek įdėjo mūsų oligarchai?

V. Garunkštytė:   B.Gatesas yra Amerikos pilietis. Solidarumo principas Amerikoje yra žymiai tvirtesnis. Nemanau, kad mūsų oligarchai įdės į bibliotekas, bet jie tegu moka mokesčius. O valdžia tegu rūpinasi net ir nacionaliniu saugumu per kultūrą.

Pinigai „plaukia ne į tas kišenes“

A.Antanaitis: Mūsų didžiosios kompanijos išsikėlė tai į Latviją tai į Estiją, bankai sumoka 3000 litų per metus mokesčių. Ar mecenatystės tradicija gali gyvuoti tokiomis sąlygomis?

D.Tešerskytė: Aš visada sakau, kad reikia mecenatystės įstatymo.

A.Antanaitis: Kas stabdo šitą dalyką?

Kiekvienais metais mes prarandam milijardus. Kas nenori  – tas nemoka. Kas nori – tas perveža per sieną ką tik nori. Todėl nelieka pinigų bibliotekai.

D.Teišerskytė:  Tas, kas nenori mokėti mokesčių. Reikia kad mokesčius mokėtų visi. Ir man labai juokinga, kai mano vaikų šeimyninė įmonėlė sumoka mokesčių tiek pat, kiek vieno oligarcho „didžioji industrija“. Negi valstybė šito nemato? Kol klestės korupcija, tol mes negalim kalbėt apie tokius dalykus. Tas pasakymas (dovanokit, gerbiama prezidente) – „kovosim su korupcija“ – kur? Kas? Kaip? Kiekvienais metais mes prarandam milijardus. Kas nenori  – tas nemoka. Kas nori – tas perveža per sieną ką tik nori. Todėl nelieka pinigų bibliotekai. Septynerius metus remontuojamas Kauno teatras... Pinigų yra,  tik jie ne tose kišenėse.

A.Antanaitis: Mes kalbame apie valdžios požiūrį į kultūrą, kad jį reikia keisti. Bet gal reikia keisti visą sistemą, kad neliktų vietos korupcijai,  „ofšorams“ ir panašiems dalykams?

D.Teišerskytė: Pervedei savo kontorą į „ofšorą“ – tu turi netekt visų valstybės garantijų. Nes tu nebemoki mokesčių. Viskas. „Atsisėdai ant pašalpos“ – tu neturi gauti jokių garantijų. Nes tu valstybei nieko neduodi. Tai žiauru. Bet kol mes nesuvoksim, kad tai yra teisinga – nieko nebus.

Man norisi, kad knyga gyvuotų. Ir nesvarbu kokiu pavidalu – popierinė, elektroninė ar dar kokia...

A.Antanaitis:  O man norisi padėkot Billui Gatesui, kurio dėka bibliotekos yra gyvos...

Radijas „Laisvoji banga“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min