Po filmo, kuriame režisierė įvairiausiomis temomis šnekasi su vaikais, užduoda jiems filosofinius klausimus, diskusijos moderatorė žurnalistė Audrė Domeikaitė pasiūlė prisiminti jo atsiradimo istoriją, teiravosi, kaip kilo mintis kalbėtis su vaikais. G. Beinoriūtė pasakojo, kad mintį „pakišo“ rašytojos Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“, sukrėtusi, paveikusi ir keletą metų nepaleidusi. Giedrė prisiminė, kad iš pradžių galvojo filme atkurti knygoje aprašytus pokalbius, tačiau, supratusi, kad šių, autentiškų ir tikrų pokalbių atkurti neįmanoma, nusprendė, kad reikia ieškoti, kaip pati įvardija, „savo vaikų“, jiems užduoti „savo klausimus“.
Režisierė dalinosi pasakojimais apie filmo kūrimo procesą, pašnekovų paieškas, ilgai trukusį pasiruošimą filmavimui. Žiūrovams paklausus, ar filme kalbinami vaikai jį matė, G. Beinoriūtė sakė, kad dauguma jų dalyvavo filmo premjeroje, o kai kurie salėje yra ir šiandien. Netrukus pati G. Beinoriūtė paprašė savo filmo herojų atsistoti, pasirodyti auditorijai, ėjo prie vaikų ir kalbino Igną, Saulę, Joną, o rašytoja V. Juknaitė Emilį įkalbėjo net padainuoti.
V. Juknaitė: „Mes pabėgę ir nuo pačių savęs, ne tik nuo kitų“
Diskusijos moderatorė Audrė Domeikaitė pastebėjo, kad kasdienybės bėgime randame laiko buitiniams klausimams, tačiau pasišnekėti gilesnėmis temom ne tik su vaikais, bet ir su savo bendraamžiais nepavyksta. Savo pašnekovių ji teiravosi, kaip mums kasdien atrasti daugiau progų pasikalbėti rimtomis temomis? Atsakydama į šį klausimą, V. Juknaitė prisiminė ką tik žiūrėtame filme matytą berniuką, teigusį, kad artimiausias žmogus jam – jis pats, tad ji mano, kad pirmiausia santykį užmegzti reikia su pačiu artimiausiu žmogumi – savimi. „Mes pabėgę ir nuo pačių savęs, ne tik nuo kitų“, – teigė rašytoja.
Psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė antrino V. Juknaitei ir teigė, jog tam, kad su vaikais galėtume kalbėtis, visų pirma reikia turėti ryšį su savimi, nebijoti sau pačiam kelti klausimus: o ką aš atsakyčiau, jei manęs paklaustų: kas yra meilė? Kas man yra vienatvė? Šie klausimai kasdienybėje yra labai svarbūs, tik jiems laiko atrasti sunku, daug paprasčiau galvoti ar vaikai pavalgė, ar surinkti drabužiai, ir tokiu būdu tarsi „praslysti“ buityje bendraujant „lengvomis“ temomis.
Kaip kalbėtis su vaikais rimtomis temomis?
Jurgita Smiltė Jasiulionienė pažymėjo, kad „reikia naudotis galimybe būnant su vaikais pastebėti tuos klausimus, kurie jiems natūraliai iškyla.“ Vaikai patys labai daug ko klausia: kada numirsim? Kas su ta meile atsitinka? Kada įsimylima? Kada turėsiu kurti šeimą? Psichologė siūlo neskubėti į šiuos klausimus atsakyti kaip kokiems ekspertams, bet užduoti tą patį klausimą ir vaikui – o kaip jam atrodo? Ir čia, Jurgitos teigimu, „atsiveria nepaprastai gražus vaikiškas pasaulis.“
V. Juknaitė tėvų laiko kalbėtis su vaikais neturėjimą pabandė palyginti su autizmu – liga, nuo kurios kenčiantys dažnai yra negalintys šnekėti intelektualūs vaikai. Rašytojos nuomone, neužtenka paklausti, ar pamokos paruoštos, būtina sustoti ir leisti kalbėti vaikui, įsiklausyti į jį. „Iš vaikų atsakymų matom, kad esmė slypi ne protinguose klausimuose ir atsakymuose, o kažkur už jų, kažkur toli“, – reziumavo rašytoja.
Laimingas esi tada, kai esi su kitais
Pokalbio metu V. Juknaitė, visiems priminė filme šnekinto vaiko frazę: „Aš esu, jei mane mato bent koks nors senukas“. Ši frazė, jos nuomone, labai svarbi. „Vaikui aplink yra žmonės, kurie į jį žiūri, į kuriuos jis žiūri“, – teigė Vanda. Ji apgailestavo, kad mes nepastebime šalia esančių. Pavyzdžiui, troleibusu važiuodami į darbą, nematome sėdinčio šalia. Prisiminusi dar vieną savo jauną pašnekovę, V. Juknaitė prabilo jos žodžiais ir pasakė: „Laimingas esi tada, kai esi su kitais. Nieko daugiau žmogui nereikia..“.
