Nors tradiciškai tekstilė yra laikoma moteriška sfera, tačiau tiek mūsų lietuviškos profesionaliosios tekstilės patriarchų (A. Tamošaičio, J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Šimelio, F. Jakubausko ir kitų) darbai, tiek ir platesnis tarptautinis kontekstas liudija, jog tai toli gražu nėra vien dailiosios lyties įvaldomas užsiėmimas. Todėl skatindami lygių galimybių idėjų sklaidą šiais metais stengėmės galerijoje pristatyti kuo daugiau kūrėjų vyrų, besireiškiančių šioje tradiciškai „moteriška“ laikomoje meno srityje. Vieni jų yra tikri būtent šios meno srities profesionalai (pvz. galerijoje vyko Lietuvos nacionalinės premijos laureato Felikso Jakubausko personalinė paroda Atskleista –Paslėpta), kiti – tiesiog naudoja tekstilines medžiagas ar technikas kaip iškalbingas šiuolaikinio meno raiškos priemones (pvz. Andrius Erminas personalinėje parodoje „Raštai“ pristatė objektus, sukurtus remiantis tradiciniais lietuviškais audinių raštais ir imituodamas tekstilės technikas). Apie jaunosios kartos susidomėjimą plačiomis meninės tekstilės raiškos galimybėmis liudija beveik kasmet tekstilės studijas besirenkantys jaunuoliai (bakalauro studijų baigiamąjį darbą Virtuali tapatybė šiais metais galerijoje pristatė VDA Tekstilės bakalauras Mantas Televičius).
Tekstilininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė teigia, nors privaloma galerijos „Artifex“ sąlyga visada išlieka tekstilė, tačiau jokiu būdu čia ji nėra siejama vien su siūlais ar kitais tekstiliniais pluoštais. Galerijoje pristatome menininkus, kurie panaudoja tekstilę kaip medžiagą ne vien siaurąja, bet ir pačia plačiausia prasme – tai yra jau pati informacija apie tekstilę gali tapti medžiagos pluoštu kūrybai. Būtent tokia yra paskutinioji projekto „Vyriška tekstilė“ paroda.
Tekstilę yra įprasta sieti su itin kruopščiu darbu, tačiau šioje parodoje taisyklingai supintų siūlų kombinacijų taip pat nepamatysite. Daugelio šios parodos eksponatų idėjos paremtos išbuitintais buities elementais. Kūrybinio įkvėpimo moterys dažniausiai ieško pabėgę už joms tradiciškai priskiriamų darbų rutinos ribų. Tuo tarpu vyrams tikriausiai lengviau į tuos darbus pažvelgti iš šalies, o tai padeda lygintuvo pade išvysti dailųjį čiuožimą transliuojantį ekraną (R. Praspaliauskas „Dailusis čiuožimas“ 2006) ar dulkinamų kilimų aide išgirsti tango ritmus (Ronas Nordstromas „Tango“ 2009).
