Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kultūros aktualijų apžvalga: kur verta nueiti?

Paroda „Žmogus su Saukos veidu“
Tomo Ivanausko nuotr. / Paroda „Žmogus su Saukos veidu“
Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusi kultūrinė savaitė prasidėjo neramumais ir protestais. Kultūrinių leidinių redaktoriai ir juos palaikantys Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės kasė „Pernykštį sniegą“ ir taip mėgino atkreipti biurokratų dėmesį į apgailėtiną kultūrinės žiniasklaidos būklę.

Kiek girdėjau, akcija davė šiokių tokių rezultatų, tačiau diskusijos vis dar tęsiasi – ar reikalinga kultūrinė žiniasklaida, kokia ji turi būti, ar turi būti suprantama visiems, ar tik labiau kultūriškai išprususiems žmonėms? Kad valstybė prasideda nuo kultūros, jau prieš daug tūkstančių metų suprato senovės japonai, kinai, indai, arabų tautos, graikai ir romėnai, o mūsų Vyriausybės valdininkų ausų ši informacija niekaip nepasiekia.

O štai Nacionalinėje dailės galerijoje sausio 15 d. įvyko tai, ką drąsiai galėsime vadinti metų kultūros įvykiu Lietuvoje. NDG didžioji salė tapo didžiuliu ikonostasu. Tūkstančiai žmonių susirinko į masinius atnašavimus – pasižiūrėti į „Žmogų su Saukos veidu“.

Tomo Ivanausko nuotr./Šarūnas Sauka
Tomo Ivanausko nuotr./Šarūnas Sauka

Puiki parodos erdvės architektūra suformavo minią, kokią dažnai savo darbuose vaizduoja pats Šarūnas Sauka, ir minia pasidavė masinei hipnozei. Žmogus su Saukos veidu pasikvietė mus į savo pasaulį ne tik tam, kad mes pažiūrėtume į jį, o ir tam, kad jis pažiūrėtų į mus, stebėtų mūsų reakcijas, maitintųsi mūsų godžiais, apstulbusiais, sumišusiais žvilgsniais.

Saukos paveikslai tampa rentgeniniais veidrodžiais ir mes nustembame žiūrintys patys į save, į savo vidų, į savo pasąmonės užkaborius, į savo juodas, sarkastiškas fantazijas. Sauka tikrai su niekuo nepalyginamas, tačiau aš išdrįsiu jį palyginti su Rembrandtu. Ta pati riebi, svari, sunki, skulptūrinė tapyba, ta pati šviesotamsa, dramatizmas, tas pats monolitinis užtikrintumas savimi.

Ir dar. Labai džiaugiuosi dėl NDG budinčiųjų. Iki kovo 6 d., kol veiks paroda, joms tikrai neteks žiovauti iš nuobodulio ar spręsti kryžiažodžius. Ir ne tik dėl gausaus lankytojų skaičiaus (kad taip bus, aš net neabejoju), bet ir dėl to, kad Saukos personažų kompanijoje nuobodu tikrai nebus.

Ugnė Žilytė visiems iki šiol buvo žinoma kaip grafikė, tačiau dabar mes ją žinosime ir kaip tapytoją. Ir puikią tapytoją! Pirmojoje tapybos parodoje „Palikimas“ Savicko galerijoje (J.Basanavičiaus g. 11) ji mums parodo savo vaikystės prisiminimų nuotrupas, sapnus, istorijas, fantazijas ir mažas baimes. Ant drobės išlieta tai, kas liko įvairiuose širdies užkampiuose, todėl darbuose jaučiasi begalinis nuoširdumas, šiluma, nostalgija. Paveikslai atlikti kruopščiai, su grafikės preciziškumu. Išėjus iš parodos vėl norisi grįžti atgal ir dar kartą ją pajausti. Ji bus rodoma iki vasario 11 d.

Tomo Ivanausko nuotr./Ugnės Žilytės tapybos paroda „Palikimas“
Tomo Ivanausko nuotr./Ugnės Žilytės tapybos paroda „Palikimas“

P.S. Paveiksle „Apreiškimas“ paieškokite kitų žiūros taškų, būsite maloniai nustebinti.

Mėginau suskaičiuoti kiek per metus mūsų mažytėje Lietuvėlėje įvyksta kino festivalių. Suskaičiavau penkiolika! O tai reiškia, kad kinomanams nėra kada atsikvėpti, nes festivalių daugiau nei metuose mėnesių. Kino sezonas startavo praėjusį ketvirtadienį (sausio 21 d.) su prancūziško kino festivaliu „Žiemos ekranai“. Ir tai jau 11-asis festivalis. Esu didelis prancūziško kino gerbėjas, todėl nesuprantu, kur aš buvau pastaruosius dešimt metų?

Atidarymo vakarui buvo pasirinktas režisieriaus Olivier Jahano filmas „Smėlio pilys“. Tikrai labai smagu, kai į atidarymo filmą atvyksta jo režisierius ir žiūrovai turi galimybę užduoti klausimus, pabendrauti ar tiesiog paploti ir padėkoti už gražų filmą.

Tomo Ivanausko nuotr./Rezisierius Olivier Jahanas
Tomo Ivanausko nuotr./Rezisierius Olivier Jahanas

Prancūziškas kinas yra tiesiog gražus – toks šiltas, nuoširdus, gyvenimiškas, jaukus, mielas, jautrus. Teigiamos emocijos garantuotos! Festivalis vyks net aštuoniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Palangoje ir Anykščiuose.

VDA galerija „Akademija“ – labai unikali, nes joje parodų atidarymai vyksta tik pirmadieniais, kai visos kitos galerijos ilsisi. Trečiąjį metų pirmadienį, sausio 18 d. buvo atidaryta paroda „Dizaino procesai“. Dizaino parodos visada stebina ir žavi jaunųjų kūrėjų išmone ir ši paroda ne išimtis. Joje rasite naujų ir stilingų įtvarų lūžusioms galūnėms; sprendimo, kaip turi atrodyti privati darbo zona, kad joje jaustumėmės ramiai, galėtume apvalyti savo mintis; veidrodžio, kuris padės „pagauti kampą; įrenginį, kuris padės įveikti viešo kalbėjimo baimę ir dar daug nuostabių projektų. Visa tai pateikta labai estetiškai, nes trys pagrindiniai gero dizaino kriterijai yra: inovatyvumas, funkcionalumas (naudingumas) ir estetika. Visą tai jus ir surasite šioje parodoje. Nors plakate parašyta, kad paroda veiks tik savaitę, iki sausio 25 d., tačiau tai yra klaida ir parodą galėsite apžiūrėti iki sausio 30 d.

Tomo Ivanausko nuotr./„Dizaino procesai“
Tomo Ivanausko nuotr./„Dizaino procesai“

Eidami pasivaikščioti Pilies gatve, nepatingėkite pasukti kelis žingsnius į Šv. Jono gatvelę ir užeiti į Šv. Jono gatvės galeriją, kur „Atriedėjo“ skulptoriaus Kęstučio Lanausko skulptūros ir objektai. Menininkas naudoja tradicines medžiagas: akmenį, medį, metalą, tačiau jų tarpusavio variacijos kartais labai netikėtos. Skulptorius žaidžia. Su vaikišku smalsumu jis atveria akmenį ir ieško jo sielos, kala medinius laivelius, susikonstruoja akmeninius skrabalus. Matomas labai artimas ir jautrus skulptoriaus ir gamtos santykis. Kartais net nesuprasi, ar čia žmogaus, ar gamtos sukurta? Iš patirties galiu pasakyti, kad tokios parodos labai patinka vaikams, nes daug ką galima liesti, žaisti. Taigi, jei iki vasario 5 d. su vaikais eisite pro šalį, būtinai užsukite.

Tomo Ivanausko nuotr./Skulptoriaus Kęstučio Lanausko paroda „Atriedėjo“
Tomo Ivanausko nuotr./Skulptoriaus Kęstučio Lanausko paroda „Atriedėjo“

Šią savaitę įvyks dvi labai laukiamos premjeros – naujojo Oskaro Koršunovo teatro premjera pagal Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“ ir ilgai lauktas, „Auksiniuose gaubliuose“ triumfavęs ir dvylika Oskarų nominacijų pelnęs Alejandro Gonzaleso Inarritu filmas „Hju Glaso legenda“. Gero meno!

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min