Lėlių teatre klajos erotikos šešėliai

Spektaklį kuria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) lėlių teatro specializacijos IV kurso studentai. Į pagalbą jie pasitelkė režisierių, dailininką, naująjį teatro „Lėlė“ meno vadovą Algirdą Mikutį, taip pat Vaizduotę, Humorą.

Šelmiškas debiutas

Profesinis būsimųjų aktorių debiutas žiūrovams žada valandą trunkantį šešėlinės erotikos ir paišino humoro seansą. Lėlių, šešėlių, radijo ir dramos teatro menų prisodrintoje scenoje jų lauks linksmi susitikimai su lemtingu Dzeuso „galu“, pagyvenusia damute Hermenigilda Kočiubinskaja, kuri maudydamasi vonioje antrame aukšte... išteka vamzdžiais žemyn. Į neįtikėtiną istoriją paklius imperatorius Cezaris, nepaprasta dilema kamuos Danijos princą Hamletą. Spektaklio kūrėjai žada parodyti dvylika novelių: aštuonios baigsis mirtimi, trys – neištikimybe ir tik viena – laimingai.

Spektaklio „Žailiojo žąsinėlio teatras“ iškaba

„Žąsinėlio teatro“ aktoriai – jų net septyniolika! – sukurs po keletą vaidmenų. Pavyzdžiui, vienam iš jų teks daug pastangų reikalaujanti užduotis įkūnyti Kokoso riešutą, Koją, Muilo burbulus. Jei iš scenos atskries riebesnis keiksmas, nenustebkite – jums pasigirdo. Čia bus leista nusikvatoti „ne vietoje“ ir nepakilus iš jos, taip pat garsiai čiaudėti juodojo humoro bacila. Mat spektaklis sukurtas pagal lenkų paradoksų meistro, avangardininko ir poeto Konstanty Ildefonso Galczynskio pokario metais parašytą mažųjų dramų rinkinį „Žaliosios žąsies teatrėlis“.

Nevaldoma, nevaržoma

Tai absurdo dramų ciklas, kuriame veikia mitologiniai, istoriniai, literatūriniai ir paties autoriaus sumanyti personažai. Pasak visko mačiusio režisieriaus A.Mikučio, teatrėlio pasakojimai atsiranda iš nevaldomos senovės graikų dievo Dzeuso aistros Spartos karalienei Ledai. Mėgindamas ją suvilioti, dangaus ir žemės valdovas keičia pavidalus, tačiau kaskart patiria nesėkmę. „Įtempk vaizduotę, senuk, tu jau kartojiesi“, – gundymams nepasiduoda Leda. Tada Dzeusas pasiverčia žaliuoju žąsinėliu ir pasiekia, ko norėjęs. Iš šios meilės išsirita visa virtinė kitų teatro pasakojimų.

Žinoma, svarbiausia čia nevaržoma autoriaus vaizduotė. Jis sukūrė tiek dramų, kad jų užtektų ir kelių valandų spektakliui. Todėl statytojai turi galimybę rinktis, savo nuožiūra pinti spektaklio audinį. „Tai lyg armonikėlė. Gali sukurti trumpą ir liūdną arba ilgą ir juokingą spektaklį. Labai patogus veikalas“, – sakė A.Mikutis. Muziką „Žaliojo žąsinėlio teatrui“ kūrė kompozitorius Olegas Ditkovskis, ją „gyvai“ atliks keturi to paties kurso studentai.

Nutrūktgalvis

Mažųjų dramų autorius K.I.Galczynskis (1905–1953) buvo spalvinga, patrakusi, prieštaringos gyvenimo patirties asmenybė. Poetas gyveno Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, o 1933–1936 metais – Vilniuje, Užupyje, dirbo radijuje. Jis rašė eiles, satyrinę prozą, kūrė radijo pjeses, talkino įvairiems žurnalams. Vėliau likimas šį žmogų blaškė po Antrojo pasaulinio karo frontą, sovietų ir vokiečių karo belaisvių stovyklas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jo kūrybą persmelkė humoras, ironija, groteskas. Nesunku čia būtų atrasti paralelių su mūsų Baliu Sruoga. K.I.Galczynskio asmenybę atskleidžia vienas biografijos faktas: puikiai, gausiai cituodamas, parašė ir apsigynė kursinį darbą apie XV amžiaus škotų poeto Gordono Morriso Cheatso kūrybą. Ar toks poetas kada nors gyveno, literatūros istorija nutyli, tačiau Varšuvos profesoriai aklai patikėjo studentu.

Neatrasti lobiai

Pasak „Lėlės“ direktoriaus Juozo Marcinkevičiaus, teatras pamažu keičia „kursą“ ir, nepamiršdamas mažųjų žiūrovų, tiesia ranką suaugusiesiems. Jų dėmesio šį sezoną lauks dar vienas A.Mikučio spektaklis, kūrybinį sumanymą ketina įgyvendinti ir lėlių teatro legenda Vitalijus Mazūras. Ypač nelengva pergalėti inertišką žiūrovų sąmonę. „Visi mano, kad “Lėlėje„ tik spektakliukai, pjesikės, nykštukiniai darbeliai, – sakė A.Mikutis. – Tačiau lėlių teatro priemonėmis sukuriami dideli, stebinantys veikalai. Atkreipkite dėmesį, kaip jomis dabar naudojasi dramos teatrai. Čia slypi dar neatrasti lobiai.“