Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Loretos Stankutės kūriniuose – iš Kūrėjo siųsta ramybė

Loretos Stankutės paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“
Linos Jonikės nuotr. / Loretos Stankutės paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Spalio 18 d., šeštadienį, Kauno galerijoje „Balta" atidaryta pirmoji personalinė menininkės Loretos Stankutės paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“.

Loreta kuria tapybos, grafikos ir tekstilės srityse, taip pat daro ir odos papuošalus. Autorės darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Kanadoje, JAV. Nors menininkė jau yra surengusi beveik dešimtį parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau individualus Loretos darbų publikavimas vyksta pirmąkart. Kaip pati autorė sako, „išleido juos į laisvę pasivaikščioti“, nes kai kurie darbai, atlikti tam tikra technika, turi polinkį blukti, šviesoje nyksta jų kontūrai, tad, norint išlaikyti jų vertę, unikalumą, tenka juos saugoti. Vardan šių kūrinių ilgesnio gyvavimo menininkė taip pat juos vieną po kito apgyvendina drobėje, kiti jau seniau egzistuoja tekstilės pavidalu.

Parodos atidaryme galerijos savininkė Jolanta Šmidtienė džiaugėsi išskirtine proga pasigrožėti spalvingais Loretos kūriniais. Dažnas jų dvelkia religine, anapusinio pasaulio, tematika, tad J. Šmidtienės užuomina apie tai, kad „tokius darbus slėpti būtų nuodėmė“, atitiko Loretos kūrinių esmę.
Nutilus parodos atidarymo šurmuliui su Loreta kalbamės apie kūrybą, pašaukimą, stiprų ryšį su anapusiniu pasauliu ir netgi... sriubą.

–  Kaip atsitiko, kad dešimtmečiais brandinti Jūsų kūriniai tik šiandien pateikiami meno mylėtojų peržiūrai?
–   Tiesiog atėjo tam laikas. Kaip ir Gamtoje juk viskas vyksta dėsningai: turi vaisius užaugti, subręsti, nukristi. Ilgą laiką mano piešiniai gyveno uždarą gyvenimą, kol aš supratau, kad jie nors trumpam turi iškeliauti į erdvę  patys pasirodyti, ką jie ir veikia šioje parodoje, o toliau – tarnauti kaip idėjų sankaupa tapybos darbams ant drobių. Kaip ir daugelis pastebėję parodoje, juose gausu smulkių detalių, kurioms apjungti ir sutelkti į visumą tikrai prireikia kantrybės. O širdis, rodos, taip norėtų lėkti...                                                                          
–    Tačiau iš tiesų Jūsų kūriniai dvelkia nepaprasta ramybe. Nors jų spalvinė gama, fantastinių formų gausybė, o ir finalinis kūrinio vaizdas skatina begalę minčių, tikrai nenuteikdamas tik stebėjimui – matomas vaizdas skatina gilintis į tai, kas ir kokie mes esame, kokiam tikslui pašaukti.
–    Taip, savo kūriniais noriu paskatinti žmones kurti, nes kiekvienas iš mūsų esame kūrėjas. Dievas todėl mus atsiuntė į šią žemę; vieni kuria prie kompiuterio, kiti – dar kažkokia veikla užsiimdami. Tik kiekvienas turime įsiklausyti į save, pajusti tą Aukščiausiojo siunčiamą „signalą“, ir tai perteikti pasauliui. Deja, spartus gyvenimo tempas žmonėms suteikia labai mažai akimirkų pabūti su savimi, įsigilinti į vidinį pasaulį, nes viskas ateina iš Aukštai. Galbūt tuomet ir visuomenė taptų ramesne, pakantesne... Ir šia savo paroda noriu šiek tiek prisidėti, kad ramybė ateitų į žmonių širdis.
–    Kaip atsitiko, kad pasukote šiuo – kūrybiniu –  keliu?
–    Galbūt ir keistai nuskambės, tačiau nuo mažens norėjau kurti, tikėjau, kad būsiu menininke. Kai apmąstau kūrybinį procesą, suprantu, kad tai – mano meditacija ar pasijungimas prie srovės, kuri neša. Tuo metu nieko negalvoji, net dažniausiai nežinai, ką darai...                                                                                                                Kažkuriuo metu įsigilinau į save, net ir darbus dariau tarsi sau arba...niekam, todėl ir negalvojau apie jų išlikimą, apie trumpalaikį spalvų išliekamumą. Svarbiausia buvo procesas...    O ir vėl – tai buvo vedimas, nes tik spalvoti rašikliai ar tušinukai man padėjo subtiliau išrei –    kšti detales, formas, perėjimus. Tai buvo kantrybės mokykla, nes mus  gyvenimas nuolatos  moko sustoti ir įsiklausyti, moko apčiuopti tai, kas plika akimi nematoma tiek viduje, tiek išorėje. Juk mes – tik trumpalaikiai keleiviai šioj žemėj ir gyvename tam, kad per tą trumpą blykstelėjimą surastume save ir ryšį su Kūrėju. Dėl to proceso galėdavau dienų dienas piešti subtiliausius dalykus, o paskui negalvoti, kas jų laukia. Kaip tie Tibeto vienuoliai, kurie kuria su  begaline kantrybe tobulas mandalas iš smėlio, o jas pabaigę paleidžia pavėjui, kad visa tai išsibarstytų.
–    Esate baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno skyriaus tekstilės specialybės studijas. Kiek Jūsų gyvenime užima būtent tekstilė?
–    Ir šioje parodoje yra vienas gobelenai. Manau, kad iš kiekvieno mano tapybos darbo gali „išaugti“ gobelenas. Taigi – nežinia kuo ir kada gali persikūnyti mano piešiniai, svarbu, kad jie jau gimė, kad juos Kūrėjas jau atsiuntė per mane. O tekstilės nepamirštu – štai ir kalėdinei parodai ruošiu būtent tokį darbą.
–    Jūsų kūriniuose dominuoja margos augmenijos, gležnų gėlių ir jų žiedų detalės, kurios tarsi persipina į tvirtų mitologinių būtybių siluetus. Lengvos, sparnuotos būtybės, ore plazdantys žiedlapiai ir įspūdinga rojaus sodų augmenija spiralėmis ir ritmingomis vertikalėmis kyla į dangų. Kodėl tokie darbų motyvai?
–    Negaliu atsakyti, nes... nežinau. Mano ranka pati suka spirales, paišo vienus augalus ir iš jų „augina“ kitus, kuria naujas formas ar daiktus. Juk kūrinijoj vyksta nuolatinis augimas ir judėjimas, viskas virpa ir banguoja... Ir tie kosminiai indai, galvoju, ne šiaip sau atsirado mano kūryboje. Kai bandžiau suprasti, kodėl man juos norisi paišyti, atėjo informacija, kad mes ir esame kaip tie indai, kurie per gyvenimą turime būti išskaidrinti, išvalyti ir pripildyti to, kas mums skirta...                                         
–    Jei sakote, kad tarsi ne Jūs pati piešiate, o lyg kažkas valdo Jūsų ranką, tuomet kaip gimsta kūrinio pavadinimas? „Nikė“, „Anastazija“, „Sfinksas“ – galbūt tai kažkuo susiję su mitologija?
–    Pradėdama piešti niekuomet neturiu jokios vizijos, tikslo, idėjos ir net pati nežinau, ką nupiešiu. Tiesiog atiduodu bei patikiu save Kūrėjui, ir taip gimsta „Rojaus sodai“, taip nutupia „Angelas“... Būtent tokiu būdu ir atkeliauja kūrinio pavadinimas – nes juk viskas yra iš to paties Šaltinio.
–    Jūs pati atrodote tarsi ramybės įsikūnijimas, lyg ne šio – skubančio ir nuolat burbančio  – pasaulio atstovė. Tačiau juk esate, kaip ir mes visi, žmogus, moteris, kuriai nesvetima buitis, rūpesčiai dėl pragyvenimo. Kokia Jūs kasdienybėje?
–    Žinoma, nuo buities nepabėgsi. Tačiau net virdama sriubą stebiu formas, spalvas, o tai–  juk irgi kūryba. Piešiant pavargsta akys, tad į grindų plovimą jau žiūriu kaip į teigiamą dalyką – galėjimą pailsinti akis. O dėl pragyvenimo... Manau, kad viskuo yra ir bus pasirūpinta iš to paties Šaltinio.

Paroda galerijoje „Balta" veiks spalio 18-31 dienomis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min