Vėlinių išvakarėse, Visų šventųjų vakarą, choras giedos retai atliekamus italų baroko meistrų Stefano Fabri ir Alessandro Melani daugiabalsius motetus bei garsaus kompozitoriaus Domenico Scarlatti iškilųjį „Stabat Mater“. Dėl ypatingo polifonijos grožio ir įmantrumo tai yra vienas dažniausiai atliekamų ne tik paties D. Scarlatti vokalinių kūrinių, bet ir neabejotinai vienas įstabiausių baroko muzikos liturginių opusų. Dešimties dalių chorinio giedojimo kūrinys yra palydimas delikataus instrumentinio pritarimo, kuris išryškina kūrinio deklamacinį vaiskumą. Šis Stabat Mater yra humaniškas ir viltingas, o švytinti ir giedra muzikos kalba atsveria tamsų ir sopulingą tekstą.
Sakralią ir intymią vakaro nuotaiką kartu su choru „Jauna muzika“ kurs Raimondas Jasiukaitis (violončelė), Donatas Bagurskas (kontrabosas) ir Dainius Jozėnas (vargonai). Pasak choro vadovo ir dirigento Vaclovo Augustino, dėl ypatingos skambėsiančių kūrinių stilistikos, daugelis choro dainininkų turės progą pasireikšti ne tik kaip choro nariai, bet ir kaip individualūs dainininkai-solistai. Tuo tarpu atliepiant susikaupimo reikalaujančią progą, visas koncertas taps nepertraukiamu ėjimu nuo šauksmo „Iš nevilties gelmių“ (De profundis), vedančiu į „Amžinos garbės dausas“ (paskutinis Stabat mater posmas).
