Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip prisisapnavo „Mėnuo Juodaragis"?

„Mėnuo Juodaragis XVII“ / Ryčio Šeškaičio nuotr.
„Mėnuo Juodaragis XVII“ / Ryčio Šeškaičio nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Muzikos festivalis, pirmiausia, yra asmeninė patirtis. Šią mintį man išsakė artimas draugas, kritikuodamas neutralius mano tekstus – formalias festivalių „apžvalgas“. Ar įmanoma „kolektyvine akimi“ apžvelgti didžiulį renginį, kuriame skirtingose erdvėse tuo pačiu metu skleidžiasi nepamainoma atmosfera? Ką jaučia X arba Y stovėdamas lietuje, klausydamas pirmą kartą girdimo kolektyvo? Šiandien (pagaliau) atsakau tiek jums, tiek sau – ne, neįmanoma. Tokia pretenzija puoselėja grafomaniškus įpročius. Tad šį kartą pamėginsiu kiek kitaip. Juk tai vienas iškiliausių festivalių – „Mėnuo Juodaragis“. Įtraukiu Jus į savo sapną, ar esate pasiryžę šiai kelionei?

Įvesiu Jus į svarstymus, kurie mane lankė viso festivalio metu. Kodėl „Mėnuo Juodaragis“ („MJR“) yra idėjinis, bet ne komercinis renginys? Kur yra brėžiama šiuos du renginio „tipus“ skirianti riba?

Vienas iš kriterijų galėtų būti festivalio dydis. „Glaustasis Juodaragis“ šiais metais talpino vos daugiau nei 1500 žmonių. Apytikriai tiek buvo parduota bilietų, kurių neliko jau po pirmojo pardavimo mėnesio.

Antra, mažai dėmesio buvo skirta festivalio viešinimui. Organizatorių teigimu, toks netiesioginis uždarumas – kruopštaus ir ilgo paruošiamojo darbo pasekmė. Visas pajėgas sutelkus festivalio turinio išpildymui, visiems kitiems darbams liko ženkliai mažiau laiko.

Tačiau tai, viso labo, tėra formalūs pastebėjimai. Idėjine šio renginio vinimi, manau, reikėtų laikyti kūrybingumą (ir neabejingumą) smulkmenoms. Velnias slypi detalėse? Tiems, kuriems teko savo rankomis pačiupinėti medinius „Juodaragio“ bilietus, veikiausiai nekilo klausimų, kiek daug pastangų buvo sudėta, kad šių metų renginys taptu išskirtiniu visomis prasmėmis.

Atvykus į Skinderiškio dendrologinį parką galima buvo pastebėti tą patį – tą patį kruopštumą ir atidumą kiekviename žingsnyje. Nors renginio teritorija šį kartą buvo tikrai nemaža, tačiau ko ne kiekviena erdvė, takas ar pareinamoji zona buvo papuošta sapnų gaudyklėmis ir festivalio temą išpildančiomis dekoracijomis.

Nors ir kamuojami liūties (ir netgi krušos!), renginio dalyviai (amatininkai, prekybininkai ir kt.) nepasidavė atšiaurių orų nešamai slogiai nuotaikai, su šypsena sutikdami smalsius (ar išalkusius) lankytojus, pozityvia energija palaikydami festivalio emocinį tonusą.

Ir ko ne svarbiausia dalis – organizacinės komandos nuotaika ir atsidavimas. Tiek pasitinkantys lankytojus prie festivalio įėjimo (žymusis „Baudėjas 3000“), tiek įvairiuose renginio punktuose dirbantys žmonės alsavo meile savo darbui.

Ši bendrystės atmosfera ypač buvo jaučiama tuomet, kai teko improvizuotai spręsti gamtos stichijos suregztas pinkles. Paskutiniąją festivalio dieną, kai batai ir mašinų ratai klimpo purve ir molyje, lankytojai ir organizatoriai vieni kitiems noriai siūlė savo pagalbą: kas kam sudėti palapinę, pastumti nejudančią mašiną ar šąlančiam pasiūlyti puodelį arbatos.

Kur slypi magija?

Taigi, koks buvo šio festivalio sapnas? Iš tiesų, kiek miglotas, savaip svajingas ir dvelkiantis rudenine melancholija.

Painus lyg Pano labirintas festivalio žemėlapis ne vieną lankytoją privertė klaidžioti mistiškai išpuoštame miške. Lietūs skatino apsivalyti nuo miesto įkarščio, kvėpuoti drėgna vakaro vėsa ir slapta pasinerti į savo mintis. Na, šiek tiek šlapti ir piktintis dangaus dievybėmis. Bet dabar šiek tiek apie patį turinį.

„MJR“, mano patirtimi, nėra muzikos festivalis par excellence. Tiksliau, šio festivalio šerdis nėra muzika, o veikiau atmosfera, kurią kuria dėmenų įvairovė – amatininkų vedami užsiėmimai, paskaitų ir kino programa, lankininkystė, ekskursijos bei daugybė kitų veiklų – tarp kurių savitą vietą kasmet užima ir muzikinė scena.

Tiesa, pastaroji šįmet (išskirtinai) buvo ramesnė nei įprastai. Tą prieš patį renginį įspėjo ir patys festivalio organizatoriai. Didžiojoje „Sapnų“ scenoje dienos metu skambėjo folkloro ansambliai, o naktį – folk ambient muziką atliekantys kolektyvai. Kartu su tamsa atgyjanti „Nemigos“ scena kūrė kontrastingą įspūdį: čia buvo galima išgirsti nuo experimental iki gothic electro sąskambių.

„Mėnuo Juodaragis XVII“ / Morkfoto nuotr.
„Mėnuo Juodaragis XVII“ / Morkfoto nuotr.

Nors polemikos šiuo klausimu būta nemažai (ir tikiu, kad atsiras, kas man paprieštarautų), tačiau energingesnės instrumentinės muzikos nakties įkarštyje vis dėlto pasigedau. Meditacinė, experimental – folk – ambient muzika, išpildyta puikiu apšveitimu, buvo sielą gaivinantis reiškinys ir tikrai sukaustantis dėmesį, tačiau... Susimezgęs į vieną ištęstą „sapną“, kartkartėmis skambėjo monotoniškai.

Daugumos atlikėjų, koncertavusių „MJR“, nebuvo galima išgirsti jokiame kitame festivalyje. Tiesa, dalies muzikantų prieš tai (iš viso) neteko girdėti niekur. Tad „MJR“, šiuo požiūriu, yra ypatingas festivalis, nes jo metu savo vietą gali atrasti labai specifiniai, nišiniai atlikėjai.

Žvelgiant bendrai, žavėtis šiuo renginiu skatino jo įvairiapusiškumas. Čia galima buvo sutikti kalvių, tradicinės juvelyrikos meistrų, žolininkystės ekspertų, duonkepių ir netgi burtininkų. Tradicija, folkloras ir trupinėlis mistikos susijungė į vieną bendrą festivalio temą. Vaizdinys buvo panašus į sapną: miško taku pažingsniavus keletą metrų galėjai pasijusti esąs visai kitoje erdvėje nei buvai iki tol.

Ir nors gamtinės sąlygos sukėlė šiokių tokių keblumų, vargino ir vertė kapanotis buityje, tačiau šios trys dienos Skinderiškio dendrologiniame parke prilygo savitai (individualiai) meditacijai. Šis magiškas pojūtis ypač sustiprėjo kitą dieną, kuomet teko sugrįžti į miesto būtį, darbo kabinetą, namų erdvę.

O kuo čia dėti tie Sosnovskio barščiai? Apie juos būta daug kalbų. Literatūrinių išvedimų. Antai, juokavo: „Sosnovskiuose prie bedugnės“, „Broliai Sosnovskiai“, „Tryse valtyje neskaitant Sosnovskio“, „Sasnovskių valdovas“, „Dėdės Sosnovskio trobelė“, „Skrydis per Sosnovskių lizdą“, „Dvylika brolių Sosnovskiais lakstančių“, „Ana Sosnovskaja“, „Sosnovskių tylėjimas“...

Galbūt dėl to, kad tai ypatingai nuodingas augalas. O gal kad vasarą reikia palydėti išradingai, kiek nostalgiškai, bet būtinai su humoru.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min