Nacionalinėje dailės galerijoje – ekskursija su parodos „Moters laikas“ kuratore ir filmų peržiūros
15min.lt
Organizatorių nuotr. / Kadras iš filmo „Jūros liga“
Ketvirtadienį, rugpjūčio 5 d., 16.30 val. Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorė Laima Kreivytė ves ekskursiją po parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas". 17.30 val. – parodą papildanti dokumentinių filmų programa „Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)“. Programą sudarė ir vakarą ves kino kritikė Živilė Pipinytė.
Ekskursijos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“metu bus pristatyta parodos idėja ir keliami klausimai: kaip keitėsi moters vaizdinys ir koks jo santykis su skirtingomis ideologijomis; kodėl taip mažai vaizduojama konkrečių moterų, tačiau moters figūra dažnai tampa gyvybės metafora, motinystės simboliu, tautos alegorija, grožio objektu ar darbo žmogumi? Plačiau bus aptartos svarbiausios teminės grupės: „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris – puošmena“ ir „Dekonstruota“.
Siekiant šiandieniniam žiūrovui padėti geriau suprasti būtojo laiko realybę, dokumentinių filmų programos papildo parodoje „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ išskirtus penkis „salynus“, pristatančius sovietmečio moters viešus ir privačius socialinius vaidmenis.
17.30 val. penktojoje programoje „Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)“ žiūrovams bus parodyti du dokumentiniai filmai: Roberto Verbos „Jūros liga“ (1980) ir Viktoro Starošo „Aš myliu direktorę“ (1978).
Prisilietus prie tabu („Privačios erdvės“)
Robertas Verba (1932–1994). „Jūros liga“, 1980, 20 min., spalvotas. LKS
Vienas atviriausių sovietmečio dokumentinių lietuviškų filmų. Šeimyninį tolimojo plaukiojimo kapitono Eimučio Astiko ir jo žmonos Editos gyvenimą ištiko krizė. Ilgi išsiskyrimai netenkina vienatvėje besikankinančios kapitono žmonos. Filmo režisierius kapitoną kalbina Arkties fone, kai jis didvyriškai veda laivą per Ledinuotąjį vandenyną. Skeldėjantis ledas simbolizuoja yrančią šeimą. Tad tariamai laiminga filmo pabaiga nelabai įtikina, nes abiejų filmo herojų monologai ją paneigia.
Viktoras Starošas (g. 1921). „Aš myliu direktorę“, 1978, 30 min., nespalvotas. LKS
Pasakojime apie Vilniaus 1-ųjų vaikų namų direktorę, Respublikos nusipelniusią mokytoją Viktoriją Kaupelienę, ir jos bendradarbes atskleidžiama sovietų kine kone tabu laikyta tema – palikti, iš tėvų atimti skriausti vaikai. Filme jaučiamas nerimas, nors ir netiesiogiai, bet keliami klausimai apie šeimos situaciją, kuri nelabai atitinka oficialias ataskaitas. Tačiau motinomis dirbančios moterys rodomos šviesiai ir poetiškai.
