Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Radvilų rūmuose atidaroma Valdo Antano Gurskio tapybos paroda „Bėgančio laiko šviesa“

Žalias namas (1982 m.)
Valdo Antano Gurskio paveikslas / Žalias namas (1982 m.)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos dailės muziejus lapkričio 4 d. 16 val. kviečia į Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 24) atidaromą Valdo Antano Gurskio apžvalginę tapybos parodą „Bėgančio laiko šviesa“.

Parodoje „Bėgančio laiko šviesa“, skirtoje dailininko V.A.Gurskio 75-mečiui, pristatoma per 100 aliejine tapybos technika sukurtų darbų. Eksponuojami peizažai, portretai, natiurmortai ir figūrinės kompozicijos iš autoriaus dirbtuvių, Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Rodomos fotografijos, kuriose užfiksuotos jaunystės, studijų metų, įvairiausių dailininkų susibūrimų, plenerų akimirkos, eksponuojami svarbiausi personalinių parodų lankstiniai, katalogai ir plakatai.

„Parodoje dėmesys sutelktas į beveik penkiasdešimties metų molbertinės tapybos raidą, sąlytį su modernizmo tendencijomis ir savito peizažo matymo paieškas. V.A.Gurskio kūryba balansuoja tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia esminį lietuviškojo peizažo išskirtinumą, besikeičiančių metų laikų įvairovę, įkūnija poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus“, – pasakoja parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė.

V.A.Gurskis itin intensyviai kuriantis aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkas yra surengęs 30 personalinių parodų, dalyvavo 109 bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Už peizažinę tapybą 1997 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos premija, yra gavęs individualią menininko kūrėjo stipendiją (1997–1998).

Po 1967 m. įvykusios Respublikinės dailės parodos menininkas atsidėjo daugiausia molbertinei tapybai. Tuo metu sukurtos figūrinės kompozicijos ir portretai („Mergaitė su ožka“, 1969; „Mergaitė“, 1970) pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu, ryškių spalvų kontrastais. Vėliau nutolęs nuo dekoratyvių tendencijų, sukūrė kameriškų, psichologiškai itin įtaigių portretų (Juozo Miltinio, 1978; Valerijono Jucio, 1980 ir kt.).

Pasak kuratorės N.Nevčesauskienės, „peizažuose geriausiai atsiskleidžia svarbiausias V.A.Gurskio kūrybos įrankis – intuicija. Ja vadovaudamasis dailininkas renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažai atspindi miesto vaizdus (Vilnius, Klaipėda), lietuviškų kaimelių ir bažnyčių, pajūrio temą. Vilniaus senamiestį jis mato savaip: įvairiais metų laikais, dažnai nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingą („Peizažas su foteliu“, 1975); tapo jį ekspresyviu potėpiu. Bet labiausiai V.A.Gurskis mėgsta tapyti gamtoje. Ten jis atranda gamtos padiktuotų kompozicinių, erdvės, spalvinių sprendimų.“ Anot dailininko, jis „visuomet ieškojo peizažų, kuriuose slypi vidinė energija“ („Fatališkas peizažas“, 1986). Šiai energijai išreikšti svarbi dominantė yra medžiai. „Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją“, – yra pasakęs autorius.

Paroda vyks iki gruodžio 4 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min