Šiauliečiai Žolinę šventė botanikos sode

Praėjusiais metais į šventę susirinko apie 4 tūkst. žmonių, šiemet, norinčių švęsti žolinę atsirado perpus daugiau. Pasak Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos Rūtos Stankuvienės, Šiaulių universiteto botanikos sodu rūpinasi tiek universiteto darbuotojai, tiek studentai. Kasmet kyla naujų idėjų, todėl sodas stebina tiek augalų gausa, tiek grožiu ir labai tinka tokiai šventei.

„Žolinė – katalikiška šventė. Su atgimimu ji atsirado ir buvo įteisinta kaip valstybinė šventė. Kilo klausimas, kaip ją švęsti. Tai kur kas paprasčiau sprendžiama mažuose miesteliuose ar gyvenvietėse, kur vyksta žolinės atlaidai. Sudėtingiau miestuose. Šiauliuose tokiai šventei trūksta erdvės, nes vieši parkai mažiau prižiūrėti. Be to, įtakos šiam pasirinkimui turėjo mūsų miesto jungtis su bažnyčia ir Botanikos sodo atstovų iniciatyva. Jie patys pasiūlė idėją. Ši vieta puikiai atitinka šventės specifiką – šventinami augalai, žolynai, naujas derlius, todėl botanikos sodas tapo tinkamiausia vieta“, – pasakoja R.Stankuvienė.

Audiniai dažomi net ir uogomis

Šventės organizatoriai ŠU Botanikos sodas, „Aušros“ muziejus bei Šiaulių kultūros centras džiaugiasi, galėdami sukviesti žmones į gamtos erdvę, kuri suteikia jėgų miesto žmonėms. Šiemet šventės dalyvių akį traukė ne tik augalai, bet ir Šiaulių universiteto studentų meninės kompozicijos, floristinis pastatų dekoras.

„Šventės tema – augalai, žolės, žolelės, todėl visa tai, ką demonstruoja žmonės, gaminama iš augalų. Muzikos instrumentų iš augalų gaminimas, vilnos dažymas augaliniais dažais, pynimas iš šiaudelių ir vytelių, net saldainių gaminimas taip pat ekologiškas“, – teigia R.Stankuvienė.

Audronė Salatkaitė demonstravo vilnos dažymą augliniais dažais, pasakojo apie dažymo būdus, spalvos gavimo specifiką.

„Kiekvienas augalas suteikia vis kitokią spalvą, todėl išsirinkus ją reikia atsirinkti augalus, kuriais bus dažoma. Tai gali būti ąžuolo žievė, juodalksnio žievė, beržo lapai, bitkrėslė, juodųjų serbentų uogos, šlamutės. Jei nori ryškesnės spalvos, dažoma džiovinta žieve, švelnesnį atspalvį suteiks žalia žievė. Jei nori tamsios spalvos, turi įdėti geležies oksido, liaudiškai tariant, rūdžių“, – pasakoja specialistė.

„Susmulkintą augalą reikia dėti į verdantį vandenį. Kuo augalas smulkesnis, tuo geriau iš jo išgaunama spalva. Tuomet reikia apie valandą pavirti. Pasidarius ekstraktą, reikia išimti liekanas – tirščius. Tuomet reikia pilti acto, dėti druskos. Šios medžiagos padės užtvirtinti spalvą, ir tik tada galima dėti vilną ar audinį", – pasakoja A.Salatkaitė.

Audinį skystyje tenka pavirti ant mažos ugnies. Pasak pašnekovės, išėmus audinio skiautę ir išskalavus šaltame vandenyje, jo spalva bus blanki. Jei audinys bus išskalautas karštu vandeniu – spalva bus ryškesnė.

Senovinė muzikos „akademija“

Augalinių muzikos instrumentų gamybą demonstravo Albertas Martinaitis.

„Tokius instrumentus gali pasigaminti net ir prie tvenkinio su tėvais atostogaujantys vaikai. Iš rugio šiaudo gaminama dūdelė, kuria galima išgauti net keletą garsų. Nesudėtinga pasigaminti ir skudučius. Yra ir sudėtingesnių medinių instrumentų – ragų, tabalų. Tokius vaikams pasigaminti būtų sudėtinga“, – pasakoja instrumentų žinovas.

Pasak A.Martinaičio, senovėje egzistavo juokais vadinama, kaimo muzikos „akademija“. Kaimo kerdžius papūsdavo ragą, kurio garsas reiškė, jog laikas į laukus ginti gyvulius.

„Kerdžius vienu metu buvo ir muzikos, ir darbų mokytojas, nes vaikus išmokydavo laukuose gaminti muzikos instrumentus. Ragas buvo gaminamas iš uosio kamieno. Vienas jo galas nudrožiamas plonėjantis. Paskui ragas skeliamas pusiau ir išdrožiamas jo vidus, vėliau instrumentas suklijuojamas ir apvyniojamas, klijais ištepta beržo tošimi. Sutartinių grojimui prireikdavo penkių ragų arba penkių skudučių“, – pasakoja A.Martinaitis.