Galima paminėti net keletą jo kūrybos etapų, gražiai susiklostančių į ciklus: „Civilizacijos metamorfozės“ (1986), „Pasakos ne pasakos“ (1987), „Vizijos“ (1991) ir kt.. Iš jų buvo aišku, kad S. Žvirgždui nepakeliui su labai stipriomis reportažinės ir etnografinės fotografijos tradicijomis, nors lietuvių kultūros šaknis jis jaučia iš gilumos, pvz., cikle „Pasakos ne pasakos“. Fotografas ėmėsi sunkiai cenzoriams pasveriamos sferos – fotografijos, kur dabar greta V. Butyrino neturi sau lygių. Į vaizdų pasaulį S. Žvirgždas ėjo per „Vilniaus kiemus“ – kreivų, aptemdintų šešėlių ir mirštančių medžių labirintą, gal kiek primenantį pirmuosius ekspresionistinius vokiškus filmus.
Toliausiai nuo Vilniaus bokštų ir Vilnios pievelių nukeliauta cikluose: „Civilizacijos metamorfozės“ ir „Vizijos“. Pirmasis nuo V. Butyrino kosminių pasakų skiriasi montažo racionalumu ir minties jėga – grėsmė žemei ir gyvybei, o antrasis – tikslių, vos ne biblinio stiliaus išbaigtumu. Paralelės kine – K. Kiešliovskio „Dekalogas“ ar švedo M. Holsto septynių filmų ciklas apie didžiąsias nuodėmes. Likimo balsas: paskutinioji vizija gimė rūsčią 1991 m. sausio 13-osios naktį, kai autorius susapnavo finalinį savo ciklo siužetą. Žinoma, ne vien aktualijos spartino „Vizijų“ parengimą, kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl apokalipsės tema dabar sudomino daugelio kraštų menininkus.
Laikui slenkant, viskas keičiasi – neliko medelio kieme ir niekada nebus tokio šešėlių virpėjimo ant seno namo sienos. O kaip pasikeitė atmosferos sudėtis, debesų konfigūracijos – irgi galima atsekti iš senųjų fotografijų. Civilizacijos metamorfozės? O čia iš tikrųjų – daina be galo.
Tekstą parengė Skirmantas Valiulis
