Daug galerijose apsilankančių žmonių yra turistai. Jie kartais pavadinami iššvaistyta auditorija.
„Jie praleidžia vos 20 sekundžių prie vieno kūrinio ir tiesiog nueina. Tai ne tik Barselonos ir Vienos problema, tai problema, kuri paveikia visą galerijų struktūrą ir infrastruktūrą galerijų“, – sakė L.Jablonskienė.
Todėl parodų kuratoriams svarbu nuspręsti, kieno dėmesį ir kokiais būdais jie nori pritraukti.
N.Schaffhausenas pasakojo, kad sėkmingiausi yra tie muziejai, kurie demonstruoja gerai žinomų menininkų darbų, pavyzdžiui, Gustavo Klimto. Kitaip tariant, žmones į muziejus atvilioja tie kūriniai, kurių reprodukcijas jie jau matė internete.
„Žmonės nori pamatyti tai, ką jau žino. Tai mane nuvilia. Kaip atkreipti dėmesį kitiems? Ar mes norime atkreipti dėmesį?“ – kalbėjo jis.
N.Schaffhauseno teigimu, menininkai save pozicionuoja kaip „kitą“, nepriklausantį visuomenei. Tai esą padeda jų kūrybiškumui. Tačiau, kaip pabrėžė svečias iš Vienos, menininkas turi būti ir vadybininkas – žinoti, kaip tą meną parduoti.
„Menininkas turi geriau suprasti vadybą, mokėti parduoti, būti įsitraukęs į pridėtinės vertės kūrimą visuomenei“, – kalbėjo jis.
L.Jablonskienė, bendraujanti su menininkais, sakė, kad jie supranta, kad reikia būti matomiems, reklamuoti save įvairiais būdais, pavyzdžiui, per socialinius tinklus, tačiau yra toli nuo tokios realybės.
Diskusijoje vis kartojosi mintis, kad dėmesys yra tapęs preke – parodų kuratoriai susiduria su iššūkiu, kaip pritraukti, sudominti lankytoją, kitaip tariant, kaip jam parduoti meną.
Kai kuriems menininkams tai jokių sunkumų nesudaro. L.Jablonskienė paminėjo Andy Warhole'ą: „Jo strategija – kurti save kaip žvaigždę. Jis yra sukūręs dėmesio spąstus.“
