-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Andriaus Kaniavos „Tūla ir kiti“: „Spektaklis panašus į džiazo koncertą“.

Spalio 8 ir 10 dienomis Vilniaus teatre „Lėlė“ Andriaus Kaniavos monospektaklis „Tūla ir kiti“ pradės savo naująjį gyvenimo etapą. Nauja erdvė – tai nauja patirtis bei iššūkis ir pačiam aktoriui. Kalbamės su menininku apie spektaklio pradžių pradžią, Jurgį Kunčiną ir „Tūlos“ žiūrovą.
Tūla
Tūla / Bardai LT nuotr.

Andriau, jūsų monospektaklis „Tūla ir kiti“ rado naujus namus. Jau šią savaitę pristatysite jį Vilniaus teatre „Lėlė“. Kaip keitėsi spektaklis nuo savo premjeros praėjusių metų rugpjūtį Anykščiuose iki dabar, kai jį suvaidinote jau keliasdešimt kartų?

Premjera  buvo  panaši  į  bandymą  įkopti  į  milžinišką  sieną  vien  tam,  kad  galėtum  nedrąsiai  žvilgtelėti,  kas  kitoje  pusėje.  Suvaidintų  spektaklių  skaičius  ir  bendravimas  akis  į  akį  su  kiekvieną  kartą  skirtingu  žiūrovu  neišvengiamai  padarė  savo.  Dabar  mes  jau  kitoje  sienos  pusėje  ir  narsiai  dairomės  aplinkui.  Mus  jau  supa  daugybė  spalvų  ir  pustonių,  atsirado  išbaigtumo  jausmas  ir  tas  vidinės  laisvės  pojūtis,  apie  kurį  slapčia  svajoja  kiekvienas  artistas.

Ką jums reiškia šis spektaklis? Ir kaip į Jūsų gyvenimą „atėjo“ Jurgis Kunčinas? Pažinojote jį asmeniškai ar tik iš knygų?

Puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, pasakojimo. J. Kunčiną vadinčiau istorijas pasakojančiu poetu.

Ilgai mąsčiau, kad J. Kunčiną būtų įdomu perkelti į teatrą, tik  niekaip  neradau  kampo,  kaip  tą  padaryti,  nes tai ne dramaturgija. Puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, pasakojimo. J. Kunčiną vadinčiau istorijas pasakojančiu poetu. Spektaklio neapkrausi etiudais, metaforomis, scenoje  neprigrūsi daiktų, nes tada nereikia imtis J. Kunčino, tada reikia rinktis kitą autorių. O čia – istorijos ir žmogus, pasakojantis istorijas.

Deja, visų  jų  sudėti į spektaklį neįmanoma. Liko  pagrindinės linijos, kvapas, pagrindinė nuotaika  ir  mintis apie žmogų, beviltiškai  ieškantį  vietos gyvenime. Tik bendrais bruožais papasakojau, kaip pagrindinis  herojus vienai savaitei randa užuovėją, randa oro gurkšnį, kurio gali įkvėpti. Ta laimė, tas džiaugsmas truko viso labo savaitę, bet išliko visam gyvenimui ir padėjo jam visais kitais atžvilgiais. Ir kas žino, ar tai teisybė, ar mistika, kad jis, pasivertęs šikšnosparniu, iš beprotnamio, iš kalėjimo, iš visur skrisdavo į vietas, kuriose buvo laimingas.

Kalbant apie patį J. Kunčiną, nežinau ,  ar  keletą  susitikimų  ir  pokalbių  galima  vadinti  pažintimi.  Labai  norėjosi  Jurgį  Kunčiną  pažinti  labiau – deja,  taip nebuvo lemta. Liko tik  daugybė  klausimų, kuriuos labai norėčiau jam užduoti.

Pasirinkote monospektaklio žanrą. Ar tai pirmas jūsų bandymas? Ar šis žanras suteikia laisvės, daugiau galimybių aktoriui panaudoti savo potencialą, ar atvirkščiai – būnant tuo pačiu ir režisieriumi, inscenizacijos autoriumi ir aktoriumi, kelia daugiau klausimų bei vidinių prieštaravimų, kas reikalinga, o kas ne?

Labai  norėjosi  Jurgį  Kunčiną  pažinti  labiau – deja,  taip nebuvo lemta. Liko tik  daugybė  klausimų, kuriuos labai norėčiau jam užduoti.

Taip.  Pirmą  kartą  likau  scenoje  pats  su savimi, su visomis iš paskos sekančiomis silpnybėmis ir  privalumais.  Tai, kaip ta klasikinė lazda su dviem galais. Gal  pradėsiu nuo gražesnio galo.  Buvimas visapusišku spektaklio šeimininku reiškia, kad esi nepavaldus nei erdvei, nei laikui. Patikėkite, tai pakankamai malonu. Spektaklis  tampa  panašus į gerą džiazo koncertą, jis įgauna  galimybę savo eigoje keistis, priklausomai nuo tą dieną mane ir žiūrovus supančių aplinkybių. 

Užsukite penkis kartus iš eilės į „Tūla ir kiti“, ir kiekvieną kartą išvysite kitokį spektaklį. Deja,  antrasis lazdos galas priverčia susimąstyti. Bent jau mane. Kaniava – režisierius ne visada sutaria  su Kaniava – aktoriumi.  Pats sau dažnai suteiki nuolaidų ir privilegijų, kurių niekada sau neleistum  reikalauti iš kolegų. Gaila, kad nėra trečio lazdos galo – gal tai viską išspręstų?

 Ar išskiriate šio spektaklio kurią nors išraiškos priemonę – balsą, judesį, muziką, šviesą?

Gal  vienam tai bus tik anekdotai iš girtuoklių gyvenimo, kitas spektaklyje  įžvelgs neįmanomos meilės istoriją, atsiradusią iš beribio sielos alkio.

Iš  pradžių  viskas  turėjo  atrodyti  kukliai – taip  kaip  parašyta  afišoje:  pjesė  balsui  ir  pianinui.  Bet  kaip  visada  nutinka,  spektaklio  autoriui  to  buvo  negana.  Su  mano  draugu  ir  kolega,  šviesos  režisieriumi Dariumi  Malinausku tol tobulinome apšvietimą, kol tapome visiškai nuo jo priklausomi.  Taigi šiai dienai – tai  pjesė balsui ir pianinui palankioje šviesoje.

„Tūla ir kiti“ pamatys ne tik Vilniaus, bet Kauno bei Panevėžio publika. Kokį įsivaizduojate savo žiūrovą?

Manau, kiekvienas šiame spektaklyje ras sau kažką artimo, liaudiškai tariant,  pagal savo  „sugedimo  laipsnį“. Gal  vienam tai bus tik anekdotai iš girtuoklių gyvenimo, kitas spektaklyje  įžvelgs neįmanomos meilės istoriją, atsiradusią iš beribio sielos alkio.  Todėl sukultūrintiems  snobams ir pretenzingiems „menžmogiams“ (J. Kunčino terminas) siūlau nesivarginti ir negaišti laiko. „Tūla  ir  kiti“ – skirta gyvam ir smalsiam žiūrovui, į pasaulį žvelgiančiam ne pro orlaidę, o,  mažų mažiausiai, pro plačiai atvertą langą.

Ačiū už pokalbį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius