Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Antiteatras Juozo Miltinio dramos teatre

Vytautas Kupšys. Scena iš spektaklio „Sankirta su pagrindiniu keliu“
J.Miltinio dramos teatro archyvo nuotr. / Vytautas Kupšys. Scena iš spektaklio „Sankirta su pagrindiniu keliu“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Panevėžys – šių metų Lietuvos kultūros sostinė. Čia esantis J.Miltinio dramos teatras reprezentacine miesto vieta tapo dar sovietmečiu, o ir šiandien savo pozicijų neužleidžia, tebėra reikšmingas kultūros ir meno židinys. Teatras nėra tik pastatas, tai ir sudėtingo likimo dramos teatro kolektyvas. Ar gali būti, kad kultūros sostinės spindesys prislopino, o gal ir visai užglaistė kelerius metus itin aštrias ir visą miesto bendruomenę jaudinusias šio teatro problemas? Apie tai kalbamės su vadovo Romualdo Vikšraičio kadencijos metu susikūrusių vienos iš trijų profesinių sąjungų pirmininku, aktoriumi Vytautu Kupšiu.

Ar gali būti, kad kultūros sostinės spindesys prislopino, o gal ir visai užglaistė kelerius metus itin aštriai ir plačiai keltas prieš trejetą metų teatro vadovu Kultūros ministerijoje iš vieno kandidato išrinkto R.Vikšraičio ir kolektyvo prieštaras? 

Deja, teatro problemos niekur nedingo. Dar blogiau, Kultūros ministerija nusprendė užimti tokią poziciją, tarsi tų problemų iš viso nėra... Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas praeitų metų gruodžio 11 d. nurodė Kultūros ministerijai atlikti mūsų teatre nepriklausomą veiklos auditą. Ilgai laukę, vietoje žadėto audito  kovo vidury gavome kultūros viceministro Dariaus Mažinto pasirašytą raštą, kad Kultūros ministerija tokių auditų neatlieka. Jį turėtų atlikti Valstybės kontrolė, bet šiais metais ji to daryti nesirengia. Ir tokiam raštui parašyti ministerijai prireikė keturių mėnesių...

Kultūros ministrui patinka lankytis paradiniuose renginiuose: Panevėžio miesto – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo šventėje, Auksinių kryžių įteikimo ceremonijoje ir kituose, bet atvažiuoti į konkretų teatrą, pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, atrodo, nėra nei laiko, nei noro. Neprašome bausti ar teisti, prašome vieno – atsiųsti kompetentingų nepriklausomų ekspertų grupę, kuri objektyviai įvertintų susidariusią padėtį. Negi tai taip sudėtinga?

Kultūros ministrui patinka lankytis paradiniuose renginiuose: Panevėžio miesto – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo šventėje, Auksinių kryžių įteikimo ceremonijoje ir kituose, bet atvažiuoti į konkretų teatrą, pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, atrodo, nėra nei laiko, nei noro. Neprašome bausti ar teisti, prašome vieno – atsiųsti kompetentingų nepriklausomų ekspertų grupę

Jeigu Kultūros ministerija nesuvoks, kad puošnūs pastatų fasadai ir interjerai – dar nėra teatras, mūsų laukia labai liūdna ateitis, ir jokie teatrų pavertimai viešomis įstaigomis padėties neišgelbės. Ne struktūras reikia kaitaliot – Kultūros ministerijos paskirtį reikia iš esmės keisti. Jos atstovai sako, kad dabar ne sovietmetis ir Kultūros ministerija negali nurodinėti, kaip kultūros įstaigos turi dirbti. Tačiau ne kas kitas, o kultūros ministras skiria teatro vadovus pagal nustatytas taisykles. O jeigu tie vadovai taisyklių nepaiso, dar daugiau, – nesilaiko įstatymų, – ministerija, pasirodo, negali nieko daryti?... 

Nepavykstant rasti bendros kalbos teatro viduje, ne  kartą prašėte pagalbos ir ieškojote teisybės valdiškuose koridoriuose. Panevėžiečiai susidarė nuomonę, kad bent jau nuo teatro vadovo viskas – kaip nuo žąsies vanduo... Keitėsi politinė valdžia, kultūros ministrai, valdininkai, o kas ir kaip keitėsi teatro santykiuose su jais? 

Nuo visuotinio susirinkimo 2012 gegužės 3 d., kur 87 iš 93 teatro darbuotojų kreipėsi į tuometį kultūros ministrą Arūną Gelūną dėl negebančio eiti savo pareigų vadovo atstatydinimo, praėjo beveik dveji metai. Panašiai tiek laiko teatre įsisteigta aktorių profesinė sąjunga. Kiek raštų prirašyta, kiek bandymų paaiškinti, kas vyksta, – viskas veltui. Rašėm ne tik mes, rašė Teatro sąjunga, Režisierių asociacija, o Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba prie ministerijos patvirtino, kad R.Vikšraitis yra netinkamas eiti teatro vadovo pareigų, – viskas kaip į sieną.

Kai pareigas pradėjo eiti dabartinis kultūros ministras, atsirado vilties. Gavome jo kvietimą susitikti pokalbio. Buvo skirtas laikas susitikimui su aktorių ir darbuotojų profsąjungų atstovais bei su vadovu atskirai, tačiau mums jau važiuojant į susitikimą, paskambino ministerijos darbuotoja ir pasakė, kad ministras persigalvojo ir įvyks bendras jo susitikimas su abiem pusėm.

Susitikimo metu diskusijų, žinoma, nebuvo. Ministras be didelių įžangų pareiškė, kad vadovas eis savo pareigas ir toliau, o mums, juo nepatenkintiems, ieškotis darbo kitur. Taip ir likom nesupratę, kam reikėjo dėl trumpo ministro monologo kviestis mus į sostinę. Paaiškėjo po metų. Mūsų teatro aktorius ir politikas Laimutis Sėdžius ėmėsi veiksmų ir R.Vikšraitis liko savo poste.

Provincijos teatras, – smulki žuvelė, politinio kapitalo nesusikrausi. Tačiau labiausiai nuvylė ne kultūros ministras ir net ne R. Vikšraitis, o mano kolega, Laimutis Sėdžius. Šiemet sukanka 30 metų, kaip mes kartu dirbame. Pasirodo, aš jo visai nepažinau.

Užtat maloniai nustebino Seimo narys Petras Narkevičius. Jis inicijavo Seimo komiteto posėdį, ragino ministrą vykdyti Seimo komiteto pavedimą. Paprašęs susitikimo su profsąjungomis, jis pasiūlė joms surašyti savo reikalavimus vadovui ir pabandė tarpininkauti, juos įgyvendinant. Deja, mūsų vadovas ir čia pasielgė pagal savas taisykles, nebesiteikė atsiliepti į Seimo nario skambučius.

Tačiau daug svarbesnis čia kitas dalykas, – kodėl mūsų valdžios atstovai (kad ir kultūros ministras), jeigu jau suklydo, jokiu būdu to nepripažins? Seimo nario P.Narkevičiaus ryžtas tai padaryti, – labai reta išimtis. Tuometė Seimo audito komiteto narė Loreta Graužinienė, pamačiusi spektaklio „Laisvi drugeliai“ sutartį, viešai per televiziją pareiškė, kad tokia sutartim turėtų susidomėti specialiosios tarnybos. Bet viskas taip ir liko kalbomis.

Prezidentės atstovė atsirašė keliomis frazėmis, esą, ragina ministeriją paskubinti teatro reformą. Ir viskas. Provincijos teatras, – smulki žuvelė, politinio kapitalo nesusikrausi. Tačiau labiausiai nuvylė ne kultūros ministras ir net ne R. Vikšraitis, o mano kolega, L.Sėdžius. Šiemet sukanka 30 metų, kaip mes kartu dirbame. Pasirodo, aš jo visai nepažinau. Dėl kokių priežasčių vos kelias dienas pavadovavęs teatrui L.Sėdžius atsistatydino, nežino niekas. Grįžęs iš ministerijos, jis atvažiavo tiesiai pas mane, tačiau jokių rimtų argumentų neišgirdau. 

O kaip jums sekasi ieškoti kūrybinių teatro problemų sprendimo būdų? Panašu, kad jų taip ir nerasta?  

Prieš konkursą Kultūros ministerijoje, kolektyve kilo konfliktas su ankstesniu vadovu R. Teresu, tačiau visi žinojom, kad tai neišvengiama ir laikina. Bus naujas vadovas, prasidės darbas, aistros nurims, prasidės naujas kūrybinis etapas. Ir staiga toks nesuvokiamas posūkis – patvirtintas naujasis vadovas po kelių dienų parašo atsistatydinimo pareiškimą. Teatre kilo didžiulė įtampa ir sumaištis. Įtikinėjau kolegas, kad nepriekaištautų žmogui, kuriam labai nelengva.

Ruošdamasis konkursui Kultūros ministerijoje, kiekvieną programos punktą R.Vikšraitis aptarė su manim. Gražiai pakalbėti, dar gražiau parašyti jis tikrai moka. Atmetus visas gražbylystes, programa atrodė patraukliai: stipri meno taryba, dialogas su kolektyvu, einamasis repertuaras prieš du mėnesius, režisierių įvairovė, padidintas premjerų skaičius. Realybėje programa nevykdoma kone šimtu procentų. Jis ją tiesiog pamiršo. 

O tada L.Sėdžius atvežė į mano namus tuometį Vilniaus „Elfų“ teatro direktorių R.Vikšraitį – naują kandidatą į vadovo postą. Sakoma, kad naujas vadovas turi atsivesti ir naują komandą. Negali su tuo nesutikti. O jeigu naujas vadovas atneša į teatrą kūrybą, tada ir skausmingiausius pokyčius galima ištverti, nes teatras be idėjos, – ne teatras. Kas gi buvo R.Vikšraičio komanda? Tai aš, L.Sėdžius, Rolandas Atkočiūnas, kiek vėliau Leonas Blėdis.

Ruošdamasis konkursui Kultūros ministerijoje, kiekvieną programos punktą R.Vikšraitis aptarė su manim. Gražiai pakalbėti, dar gražiau parašyti jis tikrai moka. Atmetus visas gražbylystes, programa atrodė patraukliai: stipri meno taryba, dialogas su kolektyvu, einamasis repertuaras prieš du mėnesius, režisierių įvairovė, padidintas premjerų skaičius. Realybėje programa nevykdoma kone šimtu procentų. Jis ją tiesiog pamiršo.

Per prisistatymą kolektyvui R.Vikšraitis pakalbėjo apie tai, kad vienpusį eismą gatve, einančia pro teatrą, reikėtų nukreipti priešinga kryptim, tada pravažiuojant geriau matytųsi teatras... Žadėtoji meno taryba ne tik nesirinko į posėdžius, greitai jos visai neliko, o metus laiko jos iš viso nebuvo. Pirmo susirinkimo aktoriai laukė 11 mėnesių, o per vargus išsireikalautas pirmasis visuotinis kolektyvo susirinkimas ir buvo tas, kuriame kolektyvas pareikalavo vadovo atstatydinimo.

Tiesa, vadovo kabinete gyvenimas virė. Atsitvėręs nuo pasaulio koduotomis durimis, pristatęs teatre vaizdo kamerų, monitorių pasistatęs ant savo darbo stalo, jis nepaliaujamai seka, kas vyksta teatre. Vieną po kito kvietinėdamas darbuotojus, aiškinasi, kas jo priešai, o kas draugai, ir kuria nerealius planus. Vienas įdomesnių, kad kiekvienas teatro aktorius per sezoną (teatre 28 aktoriai) suvaidintų po vieną pagrindinį vaidmenį, vaidmenį ir epizodą. Tiems, kas nors kiek supranta apie teatrą, komentarai, manau, nereikalingi.

Tiesa, kūrybinė teatro programa laikėsi ant meno vadovo R.Atkočiūno pečių, tai buvo vienintelis ir labai rimtas teatro pozityvas. Atleidus jį iš pareigų, padėtis pasidarė apgailėtina. 2013 m. programos nepatvirtino Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba. Iš antro karto patvirtino pusei metų. Gali būti, kad tai vienintelis toks atvejis Lietuvos teatro istorijoje. Tiesa, ministras per televiziją tvirtino, kad už tai vadovui nuimtas priedas, bet mūsų tai neguodžia, – vadovas dėl to kitaip dirbti nepradėjo.  Per pirmą šio sezono pusmetį teatras įstengė pastatyti vienintelį valandos trukmės spektakliuką vaikams su devyniais jame dirbusiais aktoriais...

Tiesa, kūrybinė teatro programa laikėsi ant meno vadovo R.Atkočiūno pečių, tai buvo vienintelis ir labai rimtas teatro pozityvas. Atleidus jį iš pareigų, padėtis pasidarė apgailėtina. 2013 m. programos nepatvirtino Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba. Iš antro karto patvirtino pusei metų. Gali būti, kad tai vienintelis toks atvejis Lietuvos teatro istorijoje.

Visko suminėti neįmanoma, o ir nėra prasmės. Dabar mūsų teatrą drąsiai galima pavadinti UAB „Vikšraitis, Sėdžius ir partneriai.“ Tai pavyzdys, ką Lietuvoje reiškia būti politiku. Sugalvojai – kandidatuoji į teatro vadovus, persigalvojai – gali išeiti. Kone visam kolektyvui nubalsavus, kad vadovas negeba eiti savo pareigų, padarai, kad vadovas liktų poste. Ir dėl ko? Dėl to, kad nebebūna nė vieno spektaklio, kuriame užimtų aktorių sąrašas neprasidėtų L.Sėdžiaus pavarde? Tik dėl to reikėjo sukiršinti teatrą, sugriauti viską, kas dar buvo likę pozityvaus? Daug metų L.Sėdžius dirba Panevėžio miesto savivaldybėje, todėl miesto Tarybai bei jo vadovams vaizdą apie padėtį teatre formuoja būtent jis.

Liūdna konstatuoti, tačiau panevėžiečiai, ypač po virtinės nesibaigiančių skandalų, vis abejingesni savo teatrui. Žemas meninis lygis, prastas darbo organizavimas, silpna reklamos sklaida, sunkiai suprantama vadovų ir specialistų arogancija žiūrovų bei žiniasklaidos atžvilgiu. Kokios, jūsų nuomone, to priežastys ir kur tai veda?  

Jeigu tikėti R.Vikšraičiu, antrus metus meno vadovo pareigas teatre užima Dainius Kazlauskas. Keletą kartų prašėme vadovo supažindinti su D.Kazlausko pareiginiais nuostatais, rašėm į ministeriją – tyla. Taip ir nežinom, už ką jis atsakingas, nes jokios nei jo paties, nei programos pristatymo teatro kolektyvui nebuvo. Kartais apskritai neaišku, ar jis dar yra tuo meno vadovu, ar jau nebe.

Pats D.Kazlauskas tokiom „nereikšmingom“ temom nekalba, o teatre būna tik tada, kai stato spektaklius. Užtat nuo pat pradžių leido suprasti, kad atvažiavo dirbti ne su J.Miltinio dramos teatro kolektyvu, o su R.Vikšraičiu. Jo spektakliuose pirmiausia užimami „saviškiai“, o kadangi jų labai nedaug, vaidmenis gavę aktorių profsąjungos nariai patiria nuolatinį psichologinį spaudimą.

Dirbant meno vadovu R.Atkočiūnui, per pusantrų metų spektaklių suaugusiesiems afišose atsirado devynių režisierių pavardės, repertuare buvo užimta visa teatro trupė. Panašų laiką dirbant D.Kazlauskui, spektaklius suaugusiems stato tik jis vienas, dažniausiai užimdamas per dešimt teatro aktorių, tad didžioji dauguma sėdim be darbo. O tokių, kaip aš „nusikaltėlių“, baudžiamų visišku pusantrų metų nedarbu, susidarys tikrai nemenkas būrelis.

Pats D.Kazlauskas tokiom „nereikšmingom“ temom nekalba, o teatre būna tik tada, kai stato spektaklius. Užtat nuo pat pradžių leido suprasti, kad atvažiavo dirbti ne su J.Miltinio dramos teatro kolektyvu, o su R.Vikšraičiu. Jo spektakliuose pirmiausia užimami „saviškiai“.

Štai tik vienas „UAB“-o veiklos pavyzdys. Teatre dirba trys etatiniai šviesų operatoriai, tačiau D.Kazlausko jų darbas netenkina, todėl jo spektakliams šviesti iš Vilniaus samdoma privati firma, kuriai mokami dideli pinigai. Įdomiausia, kad tuos Vilniaus specialistus šviesti moko tie patys „negabūs“ teatro darbuotojai... Gal mes, 20, 30 ar 40 metų išdirbę teatre, tikrai nebesuprantam, kas yra teatras? Galima rašyti programą, ją apsigynus užimti postą ir tuoj pat ją pamiršti? Kone kasdien pažeidinėti įstatymus, visiškai nebijant, kad būsi už tai nubaustas?

Iki R.Vikšraičio nuimtas iš repertuaro spektaklis būdavo įvykis, atsitikdavęs gal porą kartų per metus, o dabar nebūna mėnesio, kad taip neatsitiktų, ir dar ne po vieną kartą. Nesi tikras dėl nieko, kas skelbiama darbo grafikuose, nes viskas gali pasikeisti per keletą minučių. Priežastys – pačios įvairiausios, bet pagrindinė – vadovo negebėjimas organizuoti darbo.

Kad ir paskutinis atvejis, – nuimtas spektaklis „Vedybos“ balandžio 16 d. Spektaklis neįvyko todėl, kad teatre nebuvo šviesų specialisto. Kiekvieną kartą eidami vaidinti spektaklių jaučiame didžiulę įtampą, nes nežinom, ar bus techniškai pasiruošta spektakliui, netgi repeticijai. Paskutinę premjerą teatras išleido balandžio pirmąją, tačiau visą tą mėnesį teatras iš esmės sėdėjo be darbo ir visiškoje nežinioje.

Kiekvienas rimtas profesionalus teatras savo statomų spektaklių repertuarą sudaro dar neprasidėjus sezonui. Režisieriai turi sutartis su įvairiais teatrais metams ar dvejiems į priekį, tad bet koks premjeros nukėlimas sukelia problemų. Bet mūsų „Uabui“ tai negalioja. Kalbama, kad komercinę komediją su keliais aktoriais vėl statys tas pats D.Kazlauskas, tik dar neišsirinkęs pjesės... Tačiau bet kuriuo atveju pirmąsias pozicijas jo pastatyme užims A.Preidytė ir L.Sėdžius. Na gal dar bus užimti penkis – šeši, o likusiems 20 aktorių sezonas baigsis liūdnai. Nes ir kiek anksčiau išleistoje premjeroje paaugliams užimti tik 9 teatro aktoriai...

Tiesa, vadovas be darbo nesėdi. Vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų – reikalauti iš pavaldinių paaiškinimų ir pasiaiškinimų raštu. O susirgus pavaduotojui rinkodarai, R.Vikšraitis pats save... juo įdarbino (ar tai teisėta – irgi klausimas). Tad rinkodaros skyriaus darbuotojoms tuo metu teko rašyti net po keletą aiškinimų raštu. Tai toks raštas, kuriame surašoma, kam ir kiek kartų per dieną skambinai, apie ką kalbėjai ir kokie rezultatai. Kokia tokio absurdiško reikalavimo prasmė? Atsakyti gali tik pats R.Vikšraitis.

Tačiau darbuotojai buvo taip „užimti“, kad į balandžio pirmos dienos premjerą paaugliams „Iš nuomšiko gyvenimo“ nebuvo jokios reklamos, afišos padarytos tik premjeros išvakarėse, bilietai – „akcijiniai“, po 5 Lt... Kaip vėliau į tą patį spektaklį pardavinėti bilietus po 15 Lt? O ir šis pastatymas neišėjo numatytu laiku. Visos premjeros, vadovaujant R.Vikšraičiui, yra nukeliamos. Kai kurios net po keletą kartų. Tai dar viena išskirtinė mūsų teatro  ypatybė, susiformavusi vadovaujant R.Vikšraičiui.

Nežiūrint vidinių problemų, žiūrovai džiaugiasi bent jau „Laisvais drugeliais“, renkančiais pilnas sales visoje Lietuvoje. Jūs nesidžiaugiate?

Tačiau darbuotojai buvo taip „užimti“, kad į balandžio pirmos dienos premjerą paaugliams „Iš nuomšiko gyvenimo“ nebuvo jokios reklamos, afišos padarytos tik premjeros išvakarėse, bilietai – „akcijiniai“, po 5 Lt... Kaip vėliau į tą patį spektaklį pardavinėti bilietus po 15 Lt?

Istorija su spektakliu „Laisvi drugeliai“ vystosi toliau. Kai per televizijos laidą buvo paviešinta vadovo sudaryta sutartis su VšĮ „Teatro dienos“, pagal kurią nuo kiekvieno parduoto spektaklio teatrui nubyrėdavo 3000 Lt fiksuotų pajamų, o visos kitos atitekdavo minėtai privačiai firmai, buvome apkaltinti šmeižtu. Įsižeidusios  „Teatro dienos“  nutraukė su teatru sutartį. O juk nei apie spektaklį, nei apie jame vaidinantį Mantą Jankavičių nepasakėm nė vieno blogo žodžio. Mūsų profesinei sąjungai šioje istorijoje  rūpi tik teatro vadovo sudaryta sutartis, apie kurią jis su mumis kalbėtis nenori. Tik tuometė Seimo audito komiteto narė L.Graužinienė pamačiusi sutartį buvo šokiruota ir pareiškė, kad ja turėtų susidomėti specialiosios tarnybos.

Bet, matyt, nesusidomėjo, nes sezono pradžioje vadovas  su ta viešąja įstaiga sudarė naują sutartį. Tiesa, ji dabar vadinasi – „Muzikos dienos“. Sutartis įslaptinta, jos esmė nežinoma ne tik mums, bet ir teatro vyr. finansininkei. Ją sudaręs vadovas aktyviai ėmėsi šio spektaklio protegavimo. Jis pats asmeniškai užsiima visais su šiuo spektakliu susijusiais reikalais: tiek finansiniais, tiek administravimo. Vos atnaujinus spektaklio rodymą, jis vienintelis, kurio reklama pasirodo prieš du mėnesius, o į gastroles važiuoja tiek kartų, kiek visi kiti teatro spektakliai kartu sudėjus. Kaip pasikeitė naujos sutarties finansinės sąlygos, mes tiksliai nežinome, tačiau keletą skaičių šį tą pasako. Gastrolės Rokiškio festivalyje: pajamos 30 tūkst. Lt., teatrui teko 7 tūkst. Lt; Šiauliuose: 11,8 tūkst. Lt, teatrui 401 Lt; Vilniuje: pajamos 13, 25 tūkst. Llt., teatrui teko 783 Lt. 

Miestui ne paslaptis, kad ir kolektyvas yra gerokai susiskaldęs. Neteko girdėti, kad kur nors viename nė šimto žmonių neturinčiame kolektyve būtų susikūrusios net trys profsąjungos.   

Jeigu L.Sėdžius nebūtų po trijų dienų pasitraukęs ir palikęs teatre tikro jovalo, dabar nebūtų nė vienos profesinės sąjungos. Asmeniškai aš visada buvau nusiteikęs prieš profsąjungas teatre, tad ne iš gero gyvenimo jos atsirado. Nieko keisto, kad yra Aktorių ir Darbuotojų profsąjungos, nes aktorių darbo specifika ir problemos labai skiriasi nuo kitų darbuotojų. Darbuotojų profsąjunga įsikūrė R.Vikšraičio darbo mūsų teatre pradžioje, nes jie pirmi pajuto nesuprantamus naujojo vadovo veiksmus ir įsisteigė, vildamiesi, kad pavyks pasirašyti kolektyvinę sutartį (deja, jos pasirašyti nepavyksta iki šiol).

Jeigu L.Sėdžius nebūtų po trijų dienų pasitraukęs ir palikęs teatre tikro jovalo, dabar nebūtų nė vienos profesinės sąjungos. Asmeniškai aš visada buvau nusiteikęs prieš profsąjungas teatre, tad ne iš gero gyvenimo jos atsirado. 

Aktorių profsąjunga įsikūrė gerokai vėliau, kai vienas po kito statę režisieriai išvažiavo pareiškę: kol šis žmogus vadovaus teatrui, jie čia negrįš. Kulminacija buvo meno vadovo R.Atkočiūno atleidimas. Kol jis dirbo, stengėmės ištverti vadovo negebėjimą susitvarkyti su elementariausiais darbais, visišką chaosą, masinį patyrusių specialistų atleidinėjimą ir tokį pat masinį naujokų, neturinčių jokio supratimo apie teatrą, priiminėjimą (nemaža dalis jų greitai ir vėl būdavo keičiami). Tačiau atleidęs R.Atkočiūnas, vadovas nukirto vienintelę šaką, ant kurios sėdėjo.

Aktorių profsąjungą pasiūlė įsteigti jaunimas. Galite paskaičiuoti, 24 iš 28 aktorių, kuriems kultūros ministras pasiūlė ieškotis darbo. Vėliau, pamatę, kad vadovas lieka bet kokiomis sąlygomis, dar keli buvo atleisti arba išėjo patys, tad dabar dvejose profsąjungose likom penkiolika aktorių. Prijaučiančių gerokai daugiau. Dalis išstojo iš baimės, dalis L.Sėdžiaus įtakoti ir dabar turi darbo pas D.Kazlauską. Tačiau bet kuriuo atveju abi profsąjungos vienija pusę teatro kolektyvo, abi dirba išvien, net raštus dažniausiai rašo ant vieno blanko.

Kitokia padėtis su trečiąja – Dirbančiųjų profsąjunga. Ji įsisteigė kaip vadovą palaikančių vienuolikos teatro naujokų grupė, kurios atsiradimą pats vadovas ir inicijavo. Aktorių joje nėra. Neseniai vadovas vykdė teatre restruktūrizaciją (aišku, su mūsų profsąjungomis nederinęs), po kurios smarkiai pakelti atlyginimai šios profsąjungos nariams. Jos pirmininko (dabar jau buvusio), inžinieriaus-elektriko, atlyginimas teatre šiek tiek nusileidžia tik pačiam vadovui. Nenuskriausti ir kiti, režisieriaus asistentas, šios profsąjungos narys, pradirbęs teatre nepilnus dvejus metus, gauna daugiau nei 30 ir daugiau metų teatre išdirbę aktoriai ir tikrai ne dėl gerai atliekamų pareigų. Kita vertus, nesaldu visiems...  

Kokį Juozo Miltinio dramos teatro likimą ir gyvenimą artimiausiais metais prognozuojate? 

Palikdamas mus režisierius R.Atkočiūnas ministerijos adresu pasakė maždaug taip: jeigu nusprendėt sugriauti J.Miltinio dramos teatrą, tai šiam darbui suradot patį geriausią kandidatą.

Kas laukia teatro? Visiška nežinia. Čia suminėjau tik mažą dalį problemų. Daug jų buvo jau iki dabartinio vadovo, tačiau to, kas ištiko teatrą atėjus R.Vikšraičiui, žodžiu „problema“ nepavadinsi, tai – antiteatras. Palikdamas mus režisierius R.Atkočiūnas ministerijos adresu pasakė maždaug taip: jeigu nusprendėt sugriauti J.Miltinio dramos teatrą, tai šiam darbui suradot patį geriausią kandidatą.

Ministerija siūlo bylinėtis teisme. O kas iš to? Tris bylas mes jau laimėjom. Garsiausia – buvusio teatro vadovo aktoriaus R.Tereso atleidimas. Dar dvi šiemet už neteisingai paskirtas nuobaudas administracijos darbuotojoms. Ir kas? Na, laimėsim mes dar dešimt bylų, bet vadovas ir toliau dirbs, o bylinėtis jam nekainuoja, valstybė moka. Mūsų giliu įsitikinimu,  kultūros ministras paskyrė vadovą eiti pareigas, kultūros ministras ir atsakomybę turėtų prisiimti.

Profsąjunginė veikla, teismai... Argi tam turi skirti savo jėgas ir laiką aktoriai, teatro techniniai darbuotojai, vadybininkai? Mūsų vieta scenoje ir šalia jos, o Kultūros ministerija turi būti ta institucija, kuriai svarbiausias dalykas – teatro meninis  lygis ir kokybė.

Jeigu po R.Vikšraičio teatras dar liks nors kiek panašus į teatrą, mes jau būsim kitokie. Žmonės psichologiškai terorizuojami ir viskuo nusivylę. Pradžioje būdavo didžiulis sujudimas po kiekvieno nuimto spektaklio ar nukeltos premjeros. Kai tai pasidarė norma, žmonės susitaikė, daugumai jau neberūpi, kas vyksta teatre. O kaip gali būti kitaip, jeigu ministerijos veiksmai liepė įsisąmoninti, jog teatro likimas – ne jo darbuotojų reikalas. Dažnai kalbama, kad Lietuvoje silpnos profsąjungos. Po pastarųjų dvejų metų pragaro puikiai suprantu, kodėl taip yra. Manėm, kad darom gerą darbą, juk visas kolektyvas parodė pilietiškumą.

Visas sujudimas (nuo pat reikalavimo nepratęsti R.Tereso kadencijos) turėjo vienintelį tikslą – naują teatro kokybę, kad J.Miltinio dramos teatro vardą tartume su pasididžiavimu. Kokie naivūs buvom. Kaip galima po viso to, ką patyrėm, didžiuotis savo valstybe? Kas apskritai mūsų laukia?

Panašu, kad rengiamasi Lietuvos teatrus paversti viešosiomis įstaigomis. Kas ir kaip tai daro? Kultūros ministerija nemato reikalo įtraukti į šį procesą teatrų kolektyvų. O juk mes esam pagrindinė šio proceso grandis. Teatras – ne knyga ar paveikslas, jis gyvas tik tą akimirką. Jei valdžia pridarys klaidų, liks visiška tuštuma. Kas atsakys? Niekas... Kaip visada... Tačiau visi tylėdami labai greitai pamatysim, kad Lietuvos teatrą, kuriuo taip didžiuojamės, primins tik gražūs, bet tušti statiniai.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min