Šiame rituališkumu pasižyminčiame spektaklyje žiūrovui skiriama ypatinga pozicija – jis taps spektaklio-ritualo sargu, kuris veiksmą galės stebėti per „Skype“.
Šias ir daugelį kitų intriguojančių idėjų aptarsiu su režisieriumi, „Post Proceso“ teatro įkūrėju, kuris ne pirmą kartą bando įrodyti, jog galima išlikti teatro rėmuose, tuo pat metu nebijant išeiti už jų ribų.
– Kol kas apie spektaklį žinomos vos kelios detalės. Gal galite skaitytojams trumpai papasakoti apie savo naujausią kūrinį „Atkūrimas“?
– Pagrindinė idėja yra klausimas: ar šiandieninis režisierius kuria spektaklius, ar jis pradeda kurti performansus? Man tai – įdomi situacija, nes galima paimti radikalią poziciją ir teigti, jog performansas tėra arba gali būti tiesiog spektaklio etiudas. Tačiau svarbiausias momentas yra tai, kad prasideda ginčas: ar būtinai aktoriui reikia vaidinti, o gal jis tėra performanso atlikėjas? Noriu šią temą apžvelgti iš įvairių pozicijų.
Spektaklio idėja yra panaudoti perfomansą kitu aspektu – pabandykime performanso elementus integruoti į spektaklio veiksmą.
Aš keliu klausimą: kuo spektaklis skiriasi nuo performanso? Pirmiausia, spektaklis yra paruoštas ir atrepetuotas įvykis, kol performanse repeticijų nėra. Performanse įvykis įvyko čia ir dabar.
Antra, spektaklyje aktorius, daugiau ar mažiau, vaidina personažą, o performanse atlikėjas perteikia save. Spektaklyje yra ištisinė veiksminė linija ir gali dramaturgijos nebūti, bet kažkoks tekstas vis tiek susikonstruoja. Performanse to nėra, ten dažniausiai atspindimas kažkoks jausmas. Pavyzdžiui, kai Marina Abramovič guli ant ledo luitų, tokiu būdu ji perteikia skausmą, kančią, stingdantį šalčio pojūtį. Bet tai nesivysto į vientisą istoriją, ten nėra peripetijos.
Spektaklio idėja yra panaudoti perfomansą kitu aspektu – pabandykime performanso elementus integruoti į spektaklio veiksmą. Aš sąmoningai paimu dvidešimt performansų, kurie yra kaip art objektai, ir juos sujungiu į ištisinę liniją, nuimu visas simbolines prasmes, supaprastinu ir pabandau apjungti į vientisą spektaklio vyksmą. Tada man kilo klausimas: jeigu šiuos perfomansus sujungėme, gal jie iš tikrųjų virsta etiudais spektaklyje?
Aš vizualiojoje spektaklio dalyje pabandysiu parodyti, kad performansas gali integruotis į spektaklį, tapti vienu iš jo dalių. Tokiu atveju teatras gali paimti kažką iš performanso, o performansas – iš teatro. Bet, mano manymu, tai yra du skirtingi menai.
Antras svarbus momentas mano spektaklyje – aš noriu parodyti, kad spektaklis gali visiškai kitaip komunikuoti su žiūrovu. Režisierius gali atsisakyti žiūrovų salės, tokiu būdu teatrui tampant bendra kultūrine dalimi. Šis dalykas jau seniai įvyko su muzika. Pavyzdžiui, namie skambanti muzika tampa fonu, kuris skamba atliekant kasdieninius dalykus. Tą galima bandyti perteikti teatrinėmis ir techninėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, tiesioginis spektaklio transliavimas per internetą, „Skype“. Ar iš tikrųjų „Skype“ pagalba galima transliuoti spektaklį ir leisti bet kuriam prisijungusiam jį stebėti? Pabandysiu tai realizuoti praktikoje.
Jei nori kažką per „Skype“ perteikti, turi prisitaikyti prie jo subtilybių. Todėl turiu iš naujo sėsti ir pergalvoti, kaip visa tai daryti.
Mane, kaip režisierių, domina tai, kaip technika arba technologijos „trenkia“ man per veidą ir sako, kad turiu pergalvoti savo sumanymą, nes jos nepasiduoda mano norams. Aš turiu taikyti savo koncepciją prie technikos galimybių. Jei nori kažką per „Skype“ perteikti, turi prisitaikyti prie jo subtilybių. Todėl turiu iš naujo sėsti ir pergalvoti, kaip visa tai daryti. Iš to kilo (Ne)tiesioginės komunikacijos teatro pavadinimas, nes ją galima padaryti ir tiesiogine, kadangi „Skype“ turi tokią savybę, jog jei yra transliuojamas tam tikras garsas, tada blokuojasi tai, kas matoma scenoje. Todėl teko didelę dalį spektaklio perdaryti, padaryti jį vizualesniu. Manau, jog tai yra pakankamai nauja ir naudinga teatro galimybėms praplėsti.
Trečias svarbus aspektas yra žiūrovo santykis su aktoriumi. Yra du pagrindiniai būdai: žiūrovas kaip stebėtojas – egzistuoja ketvirta siena, žiūrovas viską stebi saugiai, per atstumą, kol su juo aktoriai tiesiogiai nekontaktuoja. Kitas būdas – kai su juo kontaktuojama, jis tampa dalyviu ir yra įtraukiamas į spektaklį. Bet aš manau, kad turėtų atsirasti žiūrovas-sargas. Tokiu atveju, keičiasi ir pati spektaklio koncepcija.
Kaip žinome, spektaklis gimė iš ritualo. Vykdavo viešieji ritualai, kuriuose dalyvaudavo visa bendruomenė. O aš manau, kad gali atsirasti kitoks ritualas, kurį būtų galima kildinti iš uždarojo. Šį ritualą atlieka kūrybinė grupė pati dėl savęs. Jiems nereikia liaupsių, nereikia plojimų, jiems nereikia to kontakto su žiūrovu. Tuo tarpu žiūrovai atlieka sargo funkciją – jie leidžia tau atlikti ritualą į jį nesikišdami, jie jį stebi ir saugo, kad niekas nesutrukdytų. Nes dalyvaudami rituale-spektaklyje stebėtojai gali trukdyti atlikėjui žaisdami telefonais, kosėdami ar net kvėpuodami. Tada aktoriai jaučia, kad kažkas juos stebi, norint nenorint jie bando jiems įtikti, jie nori sulaukti liaupsių, pripažinimo, plojimų ir pan. Ir tai netiesiogiai juos veikia. O „Skype“ gudrybė ta, kad vaidindamas nežinai, ar tave stebi ir kiek stebi žiūrovų. Bet tu atlieki šį vakarinį ritualą, kuris vadinasi spektaklis „Atkūrimas“. Galbūt nė vienas žiūrovas to nematys, o galbūt pamatys šimtas ir daugiau. Tau tai nesvarbu, svarbiausia yra pats ritualas. Manau, kad kai nekreipsi dėmesio, tave kas nors stebi ar ne, tada vaidyba taps autentiškesnė. Mes grįžtume į pirminę ritualo reikšmę.
„Skype“ gudrybė ta, kad vaidindamas nežinai, ar tave stebi ir kiek stebi žiūrovų. Bet tu atlieki šį vakarinį ritualą, kuris vadinasi spektaklis „Atkūrimas“. Galbūt nė vienas žiūrovas to nematys, o galbūt pamatys šimtas ir daugiau.
– Naujasis spektaklis bus paremtas Jūsų sugalvoto netiesioginės komunikacijos teatro manifestu. Galite glaustai pristatyti šio teatro pobūdį, jo bruožus?
– Pirmiausia, spektaklis turi tapti vidiniu ritualu be tiesioginio žiūrovo dalyvavimo. Žiūrovas gali būti kad ir už tūkstančio kilometrų.
Kitas punktas – atsisakyti žiūrovo erdvės. Pavyzdžiui, pagoniškos apeigos vykdavo aplink ąžuolą, medžių giraitėje. Pati erdvė pasilieka, bet žiūrovams net neleisdavo ten būti, nes jei jie dalyvaudavo – magija neįvykdavo. Taigi, žiūrovas tampa sargu, saugančiu aktoriaus ritualą. Esminis atvejis tai, kad ritualas bet kuriuo atveju turi įvykti.
Kitas svarbus momentas, kad spektaklis taptų fonu, kad jis pastoviai būtų žiūrovo namuose, kasdienybėje. Kad jis galėtų bet kuriuo momentu prisijungti ir stebėti spektaklio vyksmą. Panašiai kaip ir muzika. Manau, jog, iš vienos pusės, muzikos tapimas fonu yra gerai, nes tau nebereikia specialaus pasiruošimo, kad jos klausytum. Tad kodėl ir spektaklis negali padaryti to paties.
