„Muzikoje turi būti nuoširdus, pailsėjęs, pasiruošęs atiduoti žmonėms visą save. Jie turi nematyti, jeigu kas tau negerai, nes jie ateina gauti ir jie privalo gauti. Teatre yra toks dalykas kaip kaukė, kuris, jei tu muzikuoji, leidžia pailsėti nuo atviro kontakto su žmogumi, nes kaukės ir reikia. Žmogus ir ateina to pasižiūrėti, ir kuo geresnės kaukė, kuo toliau nuo tavęs, tuo jam labiau patinka“, – laidoje „Prie pietų stalo“ kalbėjo J. Šeduikytė.
Tuo tarpu kinas dainininkei, kaip ji teigia, yra išvis nesuvokiamas dalykas:
Teatre yra toks dalykas kaip kaukė, kuris, jei tu muzikuoji, leidžia pailsėti nuo atviro kontakto su žmogumi, nes kaukės ir reikia.
„Ten iš tikrųjų yra siaubingas kiekis emocijų viduj ir bandymas kuo minimalesniais būdais tą išreikšti, nes kamera gaudo subtilius niuansus, kurių žmonės šiaip gatvėje galbūt net nepastebi“ , – sakė J. Šeduikytė.
Dainininkė sako, kad ji pasižymi ypatingu jautrumu ir nuo pat vaikystės jausdavo, kai žmogus negerai pasijusdavo:
„Aš nežinau, tiesiog jaučiu. Kai kuriems žmonėms duota per daug jausti ir kartais taip nuvargina, kad oi. Bet būna, kad laiku ateini, kažką paklausi, ir žmogus pratrūksta arba šiaip sako „ačiū“, – sakė J. Šeduikytė.
