Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Oskaras Koršunovas: „Save tapatinu su Kostia, bet dabar išgyvenu Trigorino krizę: ar kurti naujas formas, ar vertybes, turinį?“

Oskaras Koršunovas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Oskaras Koršunovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

OKT/Vilniaus miesto teatre – pats darbymetis. Aktoriai bei režisierius Oskaras Koršunovas užsidarė laboratorinėje studijos erdvėje, kur vėl repetuoja Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Spektaklio premjera – jau vasario 22 bei 23 dienomis, OKT studijoje.

„Situacija netipiška: skelbiame premjerą, nors „Žuvėdros“ spektakliai jau buvo rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Tačiau mes visada traktavome, kad tai buvo tik kūrybinio proceso, į kurį buvo įtraukti žiūrovai ir kritikai, dalis. Jų atsiliepimai mums labai padėjo“, – iki oficialios premjeros likus kelioms dienoms kalbėjo O.Koršunovas.

Jis priminė, kad prieš 15 metų Oskaro Koršunovo teatras buvo kuriamas tam, kad nei aktoriai, nei režisierius neatsidurtų rutinoje ir konvejeryje, kai spektaklį reikia pastatyti per pusantro ar du mėnesius: nesvarbu, pasisekė ar ne, jį reikia išleisti.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Pristatymo akimirka
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Pristatymo akimirka

„Teatrą kūrėme tam, kad galėtume eksperimentuoti, laisvai ieškoti erdvių ir įvairių bendravimo su žiūrovais būdų. Praktika, kai spektakliai rodomi žiūrovams, nors tai nesivadina premjera, dažnai taikoma skandinavų valstybiniuose teatruose. Mes irgi tai išbandėme: norisi spektaklį paruošti iki galo, nes premjerinė įtampa daug ką sugadina“, – kalbėjo O.Koršunovas.

Kas yra aktorius, režisierius, žiūrovas?

A.Čechovo „Žuvėdra“ – ne toks atvejis. Spektaklis – ilgo ir įdomaus kūrybinio proceso rezultatas. Aktoriai repetavo riebų pusmetį, tam paskyrė kone visą vasarą.

Nebuvo nustatytos konkrečios datos ir net paties fakto, kad būtinai įvyks premjera – tai mums padėjo būti laisviems. Tačiau tikėjome, kad ieškojimai baigsis atradimais.

„Nebuvo nustatytos konkrečios datos ir net paties fakto, kad būtinai įvyks premjera – tai mums padėjo būti laisviems. Tačiau tikėjome, kad ieškojimai baigsis atradimais“, – prisipažino režisierius.

Repetuojant spektaklį daug gilintasi į A.Čechovo kūrybą ir jos kritiką, nagrinėtos literatūrologų įžvalgos, įvairiais būdais skaityta pati pjesės medžiaga.

„Tai buvo tikrumo paieška, bandymas atsakyti į klausimus, kas mes tokie, kas yra mūsų profesija – režisieriaus ir aktoriaus, kas yra šiuolaikinis žiūrovas“, – aiškino O.Koršunovas.

Testas šiuolaikiškumui­

O.Koršunovas pažymėjo, kad „Žuvėdra“  užbaigia spektaklių „Hamletas“ ir „Dugne“ trilogiją. Režisierius pažadėjo, kad OKT studijoje bus iš eilės parodyti visi šie spektakliai, kad žiūrovas galėtų pajusti tikruosius hamletiško teatro principus.

„Galima pastebėti, kad Hamleto tema ėjo per visus spektaklius. Pagal hamletiško teatro principus spektaklis pirmiausia turi būti suvaidintas tam vienam žiūrovui, o tik tada tai gali tapti spektakliu visiems“, – sakė O.Koršunovas.

 Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra7
Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra

Jis atkreipė dėmesį, kad visi jo teatro spektakliai, pradedant „Vasarvidžio nakties sapnu“, turėjo tuos pačius tikslus – šiuolaikines pjeses pateikti kaip klasiką, o klasiką – kaip šiuolaikinę dramaturgiją.

Tai, pasak režisieriaus, bene geriausiai atsispindi „Žuvėdroje“. Tai bus šiuolaikinis teatras – testas šiuolaikiškumui.

Reikėjo išlaukti, nes statyti Čechovą nėra lengva ar sunku. Tam reikia ne tik teatrinės, bet ir gyvenimiškos patirties.

„Man tai visada buvo viena mylimiausių pjesių, kurią norėjau statyti labai seniai, gal net nuo to laiko, kai pradėjau galvoti apie režisūrą ir teatrą. Tačiau reikėjo išlaukti, nes statyti Čechovą nėra lengva ar sunku. Tam reikia ne tik teatrinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Manau, šios medžiagos ėmiausi pačiu laiku“, – kalbėjo O.Koršunovas.

Aktoriai ne konkuravo, bet džiaugėsi vieni kitų atradimais

„Žuvėdra“ – tai prarastųjų ar praradimų dramaturgija. Gal todėl statyti pjesę kūrybinė grupė pradėjo atsisakydama daugelio teatrinių atributų, apsivalydama nuo šablonų, stereotipų.

„Čia nėra rampos, psichologinio rubikono tarp žiūrovo ir veiksmo, aktoriaus. Visa tai panaikinta: stengiamės kurti įspūdį, kad istorija vyksta su žiūrovais, su mumis. Tai yra tam tikras šio spektaklio interaktyvumas, bandymas jį priartinti prie dabarties – ne laiko ar socialine, bet jausenos, egzistencijos prasme. Tai buvo vienas pagrindinių tikslų ir vienas įdomiausių spektaklio aspektų. Todėl aktoriai vaidina tarp žiūrovų. Tokiu būdu sukurtas dar vienas spektaklis už veiksmo paraštės, išplėstas žiūros laukas. Žiūrovas čia gali matyti visą teatro virtuvę, kaip aktorius prisiima ar atsiriboja nuo vaidmens, kur riba tarp vaidmens ir žmogaus“, – svarstė režisierius.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Nelė Savičenko
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Martynas Nedzinskas, Nelė Savičenko ir Oskaras Koršunovas.

„Žuvėdra“ – tai tragedija, o ji gali skleistis tik pasakojime, tik istorijoje: „Sukūrėme spektaklį, kuris yra žiūroviškas, kur žiūrovas giliai į save įsileidžia spektaklį. Siekti tikrybės ir betarpiškumo su žiūrovu labai sudėtinga, kartais žiūrovas to ir nereikalauja, bet, kai tai gauna, supranta to vertę.“

Siekti tikrybės ir betarpiškumo su žiūrovu labai sudėtinga, kartais žiūrovas to ir nereikalauja, bet, kai tai gauna, supranta to vertę.

O.Koršunovas įsitikinęs, kad pjesė aktuali ir šiandien: joje atsispindi ir šlovės troškimas, ambicijos, vaikų ir tėvų konfliktai. Spektaklyje parodoma išvirkščioji meilės pusė: tai – liga, kurios negali pagydyti net gydytojas.

„A.Čechovas labai aštriai viską parodo. Spektaklyje man viena įdomiausių yra kūrybos tema, todėl save tapatinu su Kostia, bet dabar išgyvenu Trigorino krizę: ar kurti naujas formas, ar vertybes, turinį?“ – tarsi pats savęs klausė režisierius.

Apibendrindamas kūrybinės grupės darbą jis neslėpė pasididžiavimo: „Retai būna, bet aktoriai ne konkuravo, o džiaugėsi vieni kitų atradimais.“

Atsikratė ankstesnio vaidmens štampų

O.Koršunovo spektaklyje Trepliovo, jaunuolio, ieškančio naujų teatro formų, vaidmenį kuriančiam Martynui Nedzinskui teko ypatingas iššūkis – ištrinti atmintį ir užmiršti viską apie 2009 metais Rimo Tumino „Žuvėdroje“ įkūnytą Konstantiną.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Martynas Nedzinskas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Martynas Nedzinskas

Du kartus į tą pačią upę neįbrisi? „Teko nemažai padirbėti, ištrinti iš galvos įstrigusias intonacijas. Tam labai padėjo Oskaras ir visi aktoriai. Procesas vyko taip tikslingai, kad viskas išgaravo, išsigrynino. Todėl dabar yra šitas Kostia, šitas pastatymas, šitas spektaklis ir šitie žmonės“, – kalbėjo M.Nedzinskas.

„Pradžia buvo labai sudėtinga. Martynas atėjo labai sutrikęs, kartotis nenorėjo, o surasti naują pagrindą buvo sunku. Ankstesnis spektaklis pirminiame etape jam labai trukdė, bet vėliau jis rado savo organiškumą ir tai jam labai padėjo. Šiandien galiu pasakyti, kad jis sukūrė fantastišką Kostios vaidmenį“, – aktoriui komplimentų negailėjo O.Koršunovas.

Dabar labai sunku dirbti su kitais režisieriais ir kitais žmonėmis. Tai buvo prestižinė galimybė patirti tai, ką aš patyriau.

M.Nedzinskas prisipažino, kad kūrybinis darbas su spektaklį kuriančia komanda jam atvėrė duris į kitą etapą – tiek kaip žmogaus, tiek kaip aktoriaus.

„Tai buvo naujo suvokimo ir supratimo, ką darau ir ką noriu daryti scenoje, ir kas su manimi vyksta kaip su žmogumi, laikas. Daugeliu atradimų nenorėčiau dalytis su jumis, noriu pasilikti sau. Tačiau tai buvo naujos kokybės, naujo etapo partnerystėje, aktorystėje, teatre atradimas. Dabar labai sunku dirbti su kitais režisieriais ir kitais žmonėmis. Tai buvo prestižinė galimybė patirti tai, ką aš patyriau. Kiti gal niekada to nepatiria, kiti gal patiria nuolat“, – garsiai mąstė aktorius.

Spektaklis visada turės savo gylį ir krantus

Ninos Zarečnajos vaidmenį spektaklyje O.Koršunovas patikėjo jaunai aktorei – Gelminei Glemžaitei.

„Ninos vaidmeniu niekada niekas nebuvo patenkintas nuo pat A.Čechovo „Žuvėdros“ premjeros, nuo pat pirmo pastatymo. Sakydavo: „Viskas gerai, bet Nina – ne.“ Dabar Gelminė Niną sukūrė. Visi sukūrė. Todėl spektaklis gali įvykti geriau ar blogiau, bet jis visada turės savo gylį, savo krantus“, – įsitikinęs O.Koršunovas.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Gelminė Glemžaitė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Gelminė Glemžaitė

„Man daug atradimų, daug supratimų. Iš pradžių A.Čechovą vertinau kaip visi: maniau, problemos seniai buvusios, neaktualios, žmonės jau gyvena kitais dalykais. Tačiau dirbant, bandant suprasti kitų ir savo personažų tragedijas, suvokiau, kad žmonės liko tokie patys. Tai, ko jie nori, yra meilė ir pripažinimas to, ką jie daro. Tai galioja, kalbant tiek apie meilę teatrui, kitam žmogui, meilę ar neapykantą sau. Žmogui liko aktualūs tie patys dalykai – gražūs ir baisūs tuo pačiu metu“, – svarstė G.Glemžaitė.

Apsivalymas – kaip žmogaus ir kaip aktoriaus

Spektaklio repeticijas Irinos Arkadinos vaidmenį kurianti Nelė Savičenko pavadino tylos ir kaupimo periodu.

„Tai buvo savęs tyrinėjimo laboratorija – kaip aktoriaus ir profesijos: kaip greitai vaidmuo tampa tavimi, visiškai žiūrovų neapgaudinėjant, nenaudojant jokių gudrybių. Ir jie, ir mes žinome, kad tai – teatras, bet atsitinka virsmas, kai tu ta istorija gyveni, tu ten būni. Esi tu ir gali pasakyti, kad vaidmuo – tai aš“, – kalbėjo N.Savičenko.

 Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra4
Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra

Per spektaklį ji pažvelgė į save ne tik kaip į aktorę, bet ir kaip į žmogų: „Tada supranti, kad žmoguje tiek daug visko – tiek juodo, tiek šviesaus.“

Poliną įkūnysianti aktorė Airida Gintautaitė sakė, kad pjesė jai leido išeiti į teatro pakraštį ir pasižiūrėti į profesiją iš šalies.

Vienu metu buvau praradusi teatrą savyje, nes pjesė atskleidė, koks jis negailestingas, ką daro su aktoriumi. Tačiau šiandien teatrą myliu dar aistringiau.

„Kai pamačiau griaučius, man pasidarė žiauriai baisu. Netgi buvo ribinis taškas, kai norėjau išeiti – profesiją kaip skalpeliu perpjovė. Vienu metu buvau praradusi teatrą savyje, nes pjesė atskleidė, koks jis negailestingas, ką daro su aktoriumi. Tačiau šiandien teatrą myliu dar aistringiau, nes per jį galiu kalbėti tas tiesas“, – prisipažino A.Gintautaitė.

Šamrajevo vaidmenį kuriantis Vytautas Anužis neslėpė, kad iš pradžių į O.Koršunovo pakvietimą žiūrėjo labai egoistiškai ir savanaudiškai – tai esą būdinga aktoriams. Tačiau repeticijų metu įvyko apsivalymas.

 Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra3
Tomo Ivanausko nuotr./Vytautas Anužis

„Labai daug analizavome, skaitėme, kaip vertina literatūrologai, kritikai, žurnalistai. Skaidrinome savo požiūrį į analizę – ne tik į Čechovą. Tai buvo švari, sąžininga analizė, ko šiuolaikiniame teatre lyg ir neliko. Tai buvo labai svarbus etapas. Kai pabūni tokioje pozicijoje – skaidrumo, interpretacijos ir profesijos apsivalymo – tu pats keitėsi, o tokiame amžiuje tai skausminga ir nelengva. Bet jei tai įvyksta, tai žmogui išeina į naudą. Drįstu galvoti, kad tai įvyko“, – kalbėjo V.Anužis.

Komandoje – nauji nariai

„Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti Čechovą – tai tarsi duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė. Deja, dažnai jo pjesėse esanti aistra, meilė, pavydas, neapykanta buvo vyniojami į intelektualius nutylėjimus ir minorinės elegijos rūką, pokalbius prie arbatos, kai gyvenimas eina pro šalį. Iš tiesų Čechovo pjesėse gyvenimas nepraeina pro šalį – jis atsiveria personažams bei žiūrovams visa savo meilės jėga ir egzistenciniu siaubu“, – sako O.Koršunovas.

 Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra9
Tomo Ivanausko nuotr./Žuvėdra

Vaidmenis spektaklyje kuria su O.Koršunovu jau daugybę metų dirbantys aktoriai Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis, Giedrius Savickas, Airida Gintautaitė.

Žmogui liko aktualūs tie patys dalykai – gražūs ir baisūs tuo pačiu metu.

Režisierius pakvietė ir keturis OKT/Vilniaus miesto teatre pirmą kartą vaidinančius aktorius – tai G.Glemžaitė, Vytautas Anužis, M.Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas. Pastarasis, įprastai vaidinęs mokytoją Medvedenką, kūrybinio proceso metu, tiesiog improvizuojant įsiliejo ir į antrą vaidmenį. Dabar Šamrajevą vaidina ne tik V.Anužis, bet ir K.Glušajevas.

O.Koršunovas šį kartą – ne tik spektaklio režisierius, bet ir scenografas. Muziką kuria vienas teatro įkūrėjų kompozitorius Gintaras Sodeika. Kostiumų dailininkė – mados pasaulyje gerai žinoma Dovilė Gudačiauskaitė, kuriai tai vienas pirmų darbų teatre. Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Videoprojekcijas kuria Aurelija Maknytė.

A.Čechovo „Žuvėdros“ premjera – jau vasario 22 bei 23 dienomis, OKT studijoje. Pradžia 19 valandą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min