Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Septyniasdešimtmetį švenčianti Pepė Ilgakojinė moko nepamiršti vaikystės

Spektaklis „Astrida“
Donato Stankevičiaus nuotr. / Spektaklis „Astrida“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vienas įsimintiniausių rašytojos Astridos Lindgren personažų – raudonplaukė mergaitė, styrančiomis kasomis ir skirtingomis kojinėmis – Pepė Ilgakojinė. Sunku patikėti, bet šiemet ji švenčia 70-metį. Teatro pedagogė, aktorė, dramaturgė ir režisierė Inesa Paliulytė, kuri pagal A. Lindgren biografiją, kūrybą yra sukūrusi spektaklį „Astrida“, dalinasi mintimis apie meilę vaikams ir humanizmo reikšmę šiandienos visuomenėje.

Pepė Ilgakojinė – džiaugsmo kupina maištautoja

„Papasakok apie Pepę Ilgakojinę,“ – paprašė Astridos dukra Karin 1941 metų žiemą. Mergaitė sirgo plaučių uždegimu ir gulėjo lovoje. A.Lindgren atsisėdo ant lovelės krašto ir vieną po kitos pradėjo pasakoti neįtikėtinas istorijas. 1944 metais, eidama šaligatviu per ledą, moteris parkrito, susitrenkė koją ir kurį laiką praleido lovoje. Kad laikas eitų greičiau, ji ėmė stenografuoti dukrelės pamėgtas istorijas apie Pepę. Ir tik 1945 metų pavasarį, kaip dovaną dešimtojo gimtadienio proga, dukrai Karin padovanojo „Pepės Ilgakojinės“ rankraštį gražiame juodame aplankale.

Donato Stankevičiaus nuotr./Spektaklis „Astrida“
Donato Stankevičiaus nuotr./Spektaklis „Astrida“

Dar prieš tai šį linksmų istorijų rinkinį A. Lindgren nusiuntė į leidyklą, parašydama pastabą: „Tikiuosi neperduosit pavojaus signalo vaikų priežiūros komitetui.“ Švedai neperdavė, tačiau padūkusios mergaitės charakteris ir elgesys ilgai neįtiko vokiečių ir prancūzų leidėjams.

O A.Lindgren net peržengusi devintą dešimtį, vedina didelio noro, įlipo į pušį!

Teatro pedagogė I.Paliulytė pirmą kartą susipažino su Pepe Ilgakojine dar būdama mokyklinukė, perskaičiusi tėvelio dovanotą knygą.

„Nors šis personažas išgalvotas, jis atstovauja vaiko svajonę daryti ką nori tą pačią akimirką, kai į galvą šauna mintis: laužyti draudimus, jausti savo jėgą, stiprybę, bei puikiai jaustis,“ – teigia teatro pedagogė. – „Pepės charizma, drąsa, noras žaisti, bandyti ir atrasti – viena pagrindinių vaiko egzistencijos sąlygų. Pepės atitrūkimas nuo realybės simbolizuoja neišmatuojamą vidinę laisvę ir kartu norą atkreipti dėmesį, sujaudinti, sukrėsti, išsiveržti.“

Žaidimai – būtina kūrybos sąlyga

A.Lindgren širdyje visuomet gyveno žaidžiantis vaikas. Galbūt kai kuriems snobams ji atrodė suvaikėjusi, juk ne kiekvienam suprantamas garbaus amžiaus damos noras įsikarti į medį. O A.Lindgren net peržengusi devintą dešimtį, vedina didelio noro, įlipo į pušį!

Kaip rašytoja A.Lindgren niekada neaprašinėjo savęs suaugusios ir per daug nesidomėjo suaugusiųjų gyvenimu. Visi jos personažai atkeliavę iš vaikystės: Anika – kaimynystėje gyvenusi mergaitė, Emilis – brolis Gunaras, jos istorijose gyvi vienas kitą be proto mylintys tėvai... A.Lindgren istorijose atgyja žaidimai, kuriuos ji žaidė maža: vyšnių kauliukų spjaudymo varžybos, „Nenulipk ant grindų“, „Kiaurabambis“.

Būtent žaidimą I.Paliulytė išskiria kaip vieną pagrindinių vaiko mokymo ir darnios šeimos sąlygų: „Žaidimais padeda vaikams rasti atsakymus į įvairiausius klausimus, kurti, atsiskleisti ir nebijoti išreikšti savo poziciją. Dažnai nuvertiname vaiką ir jaučiamės už jį stipresni. Vaikas nėra kvailas, jis tik mažesnis ūgiu ir patirtimi. O dar dažniau mažas žmogus yra protingesnis už mus.“

Duokite vaikams meilės

Rašytoja visą gyvenimą praleido kukliame butelyje Stokholme, šalia Vazos parko. Ji visuomet kitais rūpinosi labiau nei savimi, tačiau tuo pačiu metu buvo aktyvi visuomenės nuomonės formuotoja. Po 1978 metų jos laiško ministrui pirmininkui dėl smurto prieš vaikus, Švedija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, priėmusi įstatymą draudžiantį fizines bausmes prieš vaikus.

Po 1978 metų A.Lindgren laiško ministrui pirmininkui dėl smurto prieš vaikus, Švedija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, priėmusi įstatymą draudžiantį fizines bausmes prieš vaikus.

A.Lindgren asmeniškai išgyveno Hitlerio siautėjimą kaip pasaulinę katastrofą, o būdama aštuoniasdešimt dvejų, parašė laišką M.Gorbačiovui. Tai padaryti ją įkvėpė švedų berniuko laiškas jai, kuriame mažylis teigė beprotiškai bijąs branduolinio karo.

„Pagarba vaikui, štai ko man norėtųsi iš suaugusiųjų. Bandykite žvelgti į juos maždaug taip, kaip turite žvelgti į kitus suaugusiuosius. Duokite vaikams meilės, daugiau meilės ir dar daugiau meilės ir geros manieros atsiras savaime“, – teigė A. Lindgren.

Jurgitos Končienės nuotr./Inesa Paliulytė
Jurgitos Končienės nuotr./Inesa Paliulytė

I.Paliulytės nuomone, kuo taps vaikas – šiltu, atviru, pasitikinčiu, bendraujančiu žmogumi, ar bejausmiu, destruktyviu vienišu vilku – lemia tie, kurie priima jį pasaulyje ir moko, kas yra meilė, arba paprasčiausiai net nepasivargina parodyti meilės, ją atskleisti.

„Su meile tėvų lauktas ir juos mylintis vaikas mokosi iš jų meilės savo aplinkai ir išlaiko tokį esminį nusistatymą visą gyvenimą. Ir tai gerai, net jei jis ar ji niekada nepriiminės lemiamų sprendimų pasaulyje. O jei, priešingai, jiems teks priiminėti tokius sprendimus, tai mums labai pasiseks, jei tokio žmogaus pagrindinę nuostata bus meilė, o ne prievarta“, – mano pedagogė, aktorė ir režisierė.

Kurti vaikams gali ne kiekvienas

Kaip ir A.Lindgren, I.Paliulytė mano, jog ne kiekvienas gali atrasti bendrą kalbą su vaiku, ypač jeigu kalbame apie norą pastarojo sieloje sužadinti kūrybiškumo dvasią.

Kurti vaikui gali tik tie, kurie patys turi vaikų.

„Nenoriu nieko įžeisti, bet mano nuomone, kurti vaikui gali tik tie, kurie patys turi vaikų. Jie geriausiai supranta, ko vaikui reikia, jie žino, kad jie gali būti be galo jautrūs ir jiems reikia apkabinimo, paskatinimo ir patikinimo: „Aš su tavim, aš tave myliu“. Svarbiausia, jog suaugę stengtųsi suprasti vaiką, jį palaikyti ir visuomet juo tikėti“, – teigia ilgą pedagoginę patirtį turinti menininkė.

Donato Stankevičiaus nuotr./Inesa Paliulytė
Donato Stankevičiaus nuotr./Inesa Paliulytė

Teatras – yra puiki terpė atsiskleisti mažai asmenybei. Prie Nacionalinio Kauno dramos teatro šešioliktus metus veikiančioje mokyklėlėje „Mano teatras“, kurios įkūrėjos – aktorės Nijolė Lepeškaitė ir I.Paliulytė, ugdoma apie 200 vaikų nuo kūdikių iki 18-mečių. Juos moko scenos meno profesionalai. Tai vienintelė tokio pobūdžio mokyklėlė, kurios auklėtiniai dalyvauja profesionaliuose spektakliuose, skirtingose scenose. Pedagogė teigia, jog būtent teatras padeda vaikui atskleisti save.

„Kartu su vaikais spektaklių metu mes nuolat gvildename egzistencinius klausimus. Niekada neverčiu vaiko vaidinti, jeigu jis to nenori – prievarta dar niekada neleido sukurti nieko gražaus. Vaikui privalome leisti reikšti savo emocijas, nesvarbu kokios jos bebūtų“, – sako I. Paliulytė.

Na, o pabaigai derėtų priminti nemarios rašytojos A.Lindgren patarimą vaikams: „Verkite vaikai, verkite iš visų jėgų! Ir dar daugiau juokitės!“

Lapkričio 22 dieną 12 valandą Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Astrida“ metu žiūrovai kviečiami švęsti Pepės Ilgakojinės gimtadienį. Visų gudragalvių lauks linksma viktorina, šaunūs prizai, o „Pepiškas“ meniu kavinėje suteiks galimybę nusikelti į magišką ir spalvotą strazdanotosios raudonplaukės pasaulį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min