Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Arvydas Lebeliūnas: „Žmogų mąstyti priversi tik per meilę ir laimingą pabaigą – kitaip jis išsigąs“

Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija
Valstybinio jaunimo teatro nuotr. / Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija. Režisierius Arvydas Lebeliūnas - centre
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar tik vienas Alzheimerio liga sergantis žmogus gali nuoširdžiai kaskart iš naujo įsimylėti kitą tokį pat ligos iškamuotą asmenį? Ar įmanoma susitaikyti su artimojo liga? O gal lengviausias kelias – tiesiog nuo jo nusisukti? Visi šie klausimai iškyla pamačius naująjį režisieriaus Arvydo Lebeliūno spektaklį „Pabaigos pradžia“.

Režisierius interviu 15min.lt prisipažino, kad šis spektaklis – vienas sunkiausių jo darbų. Nagrinėdamas nuo ligos kenčiančių ir juos supančių žmonių santykius E.Lebeliūnas teigia, kad dažnai iš tiesų būna taip, kaip pasakė vienas personažas: „Aš nežinau, kas yra ligoniai. Ar mes, ar jūs, ar kas?“. 

– Spektaklio „Pabaigos pradžia“ veiksmas sukasi apie Alzheimerio ligą. Kas privertė pasirinkti šią kanadiečio Aarono Bushkowskio pjesę „Nepažįstami tarp mūsų“?

– Viskas atsirado tiesiog iš oro. Pirma atsirado įdomi istorija, o vėliau ji pati vedė tolyn. Žinoma, ji galėjo nusėsti ir kitur – Klaipėdoje, galbūt Šiauliuose, o gal net Kaune. Man labai patiko dirbti „Jaunimo teatre“ su pirmuoju spektakliu „Jos vardas Gupelė“, be to, čia stiprus aktorių potencialas aktorine, kūrybine prasme. 

Užtruko, kol patys aktoriai pradėjo atrasti, kad ne pačią ligą reikia vaidinti, o meilės istoriją, kurią kiti traktuoja kaip kažkokį vaikų žaidimą. Kas yra tie žmonės su demencija ir tie, kurie prižiūri tuos asmenis?

Pati pjesė labai sunki. Viskas lyg ir gražu, istorija įdomi ir, atrodo, imsi ir pastatysi, bet žiūri, kad daug ko tu nežinai, daug ko nesupranti, daug ką reikia atrasti. Pavyzdžiui, nenukrypti į kažkokius ligos simptomus, natūralizmą, kuris nėra įdomus. Užtruko, kol viskas susistygavo, susibalansavo, kol patys aktoriai pradėjo atrasti, kad ne pačią ligą reikia vaidinti, o meilės istoriją, kurią kiti traktuoja kaip kažkokį vaikų žaidimą. Kas yra tie žmonės su demencija ir tie, kurie prižiūri tuos asmenis? Tai labai daugiaplanė medžiaga, ir tai man visada patiko. 

– Kuo ši pjesė yra artima Jums pačiam?

– Man patinka pjesės, kuriose žmogus yra ties pasirinkimo riba, ir yra kelias, kuriuo jis eina į sprendimą. Aišku, niekada nesakau, kad taip žmogus turi gyventi. Įdomiausias ir yra tas ėjimas, vinguriavimas, kai tu negali nusakyti, negali įvardinti, kuris iš spektaklio personažų yra blogas ar geras, ką jis turi daryti vienaip ar kitaip.

Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Arvydas Lebeliūnas
Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Arvydas Lebeliūnas

Net pačiame spektaklyje tu klausi savęs, o kaip turėjo pasielgti, pavyzdžiui, Virdžilas (vaid. Antanas Šurna), Gabrielės vyras, kuris faktiškai atidavė ją į Alzheimerio ligonių pensionatą. Kaip turėjo pasielgti Džoana? Gal pradinėje situacijoje aktoriai ir nori užsikabinti už kažkokių konkrečių dalykų, tačiau vėliau supranti, kad viskas gyvenime susimaišo. Nėra taip, kaip tu pasakysi ar įvardinsi. Viskas yra žymiai žmogiškiau.

– Ar teko susidurti su Alzheimerio liga?

– Man neteko, bet mano žmona prižiūrėjo senutę, kuri sirgo Alzheimeriu. Dažnai atvažiuodavau ir matydavau silpnaprotystę. Tai iš tiesų buvo nuostabus vaikas vežimėlyje, kuris buvo išlaisvintas nuo žemiškųjų rūpesčių. Kitas dalykas – fizika, kuri prikausto žmogų prie kėdės. Galiausiai jis pats užmiršta natūralius dalykus: kaip gerti vandenį, vaikščioti ar kalbėti. Tas įspūdis ir graudus, ir kartu baisus, ir kartais juokingas. Atrodo, kad iš tokių rimtų dalykų negali nesijuokti, nes tai yra per daug skausminga, ir todėl visą laiką norisi truputėlį atsitraukti, norisi ir jumoro.  Nežinau, ar šiame spektaklyje jo yra, gal jis yra paslėptas. 

– Kur yra žmogaus sielos buveinė – širdyje ar visagaliame prote? Jei protas sutrinka, ar širdis liaujasi mylėjusi? 

– Širdis niekada nesiliauja mylėti. Tai yra kažkoks dieviškas dalykas, nes nei protu, nei kitais dalykais to niekaip negali paaiškinti. Meilė nugali viską, kaip sakė Christianas Andersenas. Manau, kad šio spektaklio pagrindinė tema tokia ir yra –  meilė nugali viską, nes vienintelė išeitis vaizduojamoje situacijoje – palydėti žmogų iki slenksčio, iki nežinomybės, kurioje jis paskui atsiduria. Ta meilė ne visą laiką būna su personažais, nes kitaip mes nesusikalbėtume.

Ligą dažnai vaidina ne tie, kurie serga, o aplinkiniai. Tada iš tiesų būna taip, kaip pasakė vienas personažas: „Aš nežinau, kas yra ligoniai. Ar mes, ar jūs, ar kas?“.

Ši pjesė – kaip du smegenų pusrutuliai: ir vienas iš jų – žmonės, kurie yra šalia Alzheimerio ligos. Pagrindinis dalykas – jų apsisprendimas, jų košmaras, jų gyvenimo esminiai pasirinkimo momentai. Ligą dažnai vaidina ne tie, kurie serga, o aplinkiniai. Tada iš tiesų būna taip, kaip pasakė vienas personažas: „Aš nežinau, kas yra ligoniai. Ar mes, ar jūs, ar kas?“. 

– Ar tik vienas alzheimerietis gali nuoširdžiai kaskart iš naujo įsimylėti kitą tokį pat ligos iškamuotą asmenį? Pavyzdžiui, spektaklyje Gabrielės vyras nusisuka nuo jos. 

– Jis pasakė dukrai: „Aš negaliu mylėti tavo motinos, išdraskytos gabalais“. Ką mes gavome vaikystėje, jaunystėje, tą Alzhaimerio liga po truputėlį atima, ir tada grįžti į visišką kūdikystę, pradinę stadiją.

Iš tiesų sunku A.Šurnos personažui šiame vaidmenyje. Vėl pasirinkimas. Manyčiau, kad tik be galo mylintis žmogus gali priimti tokį sprendimą. Tai truputėlį dualistinis dalykas – ar jis iš tikrųjų toks, ar jis iš tikrųjų negali daugiau mylėti, ar jis negali daugiau būti kartu. Jis nesugeba paaiškinti dukrai, kodėl negali būti šalia žmonos, kodėl atiduoda ją į pensionatą. Dukrai reikia šeimos, nes jai tėvas ir motina liks tie patys, bet ką daro tėvas – jai yra baisu. O tėvas negali paaiškinti to, kas dedasi jo viduje.

Galiausiai pati Gabrielė pasirenka visai kitą dalyką, jei ji vis dar gali pasirinkti... nes ji lieka su Maiklu. Neaišku, ar jie girdi, ar jie mato, ar jie supranta tą dalyką. Paskutinėje scenoje Gabrielė dukrai sako: „Tu turi kalbėti aiškiai ir atleisti savo tėvui“ .Taip motina tarsi išsprendžia iškilusią dilemą. Ir tada dukra jai atsako: „Ačiū, mama. Aš nežinojau, kaip elgtis“. Kaip ir Arto (vaid. Gediminas Storpirštis) vaidmuo, kuris pasirenka kitą kelią, bet impulsą jam daro  Maiklas, Džoanos tėvas. „Į Bizantiją. Seniams ten ne vieta“. Jaunimas supranta, kad reikia gyventi. 

Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija
Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija

– Paskutiniame monologe Džoana vardina dalykus, kurių nekenčia. Kam buvo skirtas šis monologas?

– Aš esu įsitikinęs, kad faktiškai ji yra labai racionalus žmogus, kuriam reikėjo išlikti gyvenime, nes augo be motinos, buvo tik tėvas Maiklas. Taip pat dar buvo Reičelė, tikriausiai sesutė, kuri mirė. Aišku, tėvas labiau mylėjo tą išėjusią. Jai reikėjo išlikti, ir todėl ji pasidarė tokia kieta. Ji paėmė ne tik gyvenimą, bet paėmė ir Artą, norėdama, kad viską darytų pagal ją. Ir tėvą. Tas sutvarkymas yra racionalus, jis eina į visišką destrukciją. Ji praranda šeimą.

Monologas „Nekenčiu“ – dviprasmiškas, nes ir tavęs nekenčiu, kad tokia tapau, ir tos ligos nekenčiu, nekenčiu šitos situacijos, kurioje dabar esu

Paskutinis monologas – ne tėvui, bet gyvenimui. „Nekenčiu“ – taip, ji kalba apie tėvą, nes visada norėjo būti vaikas ir kūdikis, turintis tėvą, bet Alzhaimerio liga jį atima.

„Nekenčiu“ – dviprasmiškas, nes ir tavęs nekenčiu, kad tokia tapau, ir tos ligos nekenčiu, nekenčiu šitos situacijos, kurioje dabar esu. Manau, kad šis monologas turėtų būti be galo emocionalus ir kažką sudraskyti Džoanoje. Gyvenimas – kaip pingpongas – ir taip, ir taip. Tiesiog turi reaguoti, gyventi ir prisitaikyti prie įvairių dalykų. Jei neprisitaikysi, būsi užbomborduotas labai greitai. Kalbu apie žmogaus proto ir sielos lankstumą, nes tik toks žmogus greitai nepalūžta. Ne veltui kinų filosofijoje sakoma, kad jauno medelio nenulauši greitai. 

Manau, Maiklas ir Gabrielė – ganėtinai poetinis duetas, kuris pasako labai daug apie meilę kiekvieną kartą. Kiekvieną kartą, kai susitinki tą artimą, kurį myli, ir įsimyli jį lyg pirmąkart, ko tikriausiai šiaip neįmanoma padaryti. Mums tai yra ženklas, kad reikia mylėti tarsi sutiktum savo artimąjį iš naujo. Pirmapradė meilė – tyriausia ir nekalčiausia, o po to jau prasideda visos kitos įvairiausios meilės. Meilė iš išskaičiavimo, po to gal tik aistra.

Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija
Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija

– Žmonės dažnai užsimerkia prieš šią žiaurią ligą. Ko bijo pati visuomenė? Kaip manote, kodėl kartais bijome priimti skaudžią realybę?

– Lietuvoje ir visame pasaulyje ši liga progresuoja ir ji tampa tokia katastrofiška kaip vėžys. Kiekviena šeima, arba jau bent kas antra, turi sąlytį su šiais dalykais. Baisu, nes tai vyksta su tavo artimiausiais žmonėmis. Ištrinama praktiškai visa atmintis, ir tarsi tu matai sau artimą žmogų, bet jo jau nebėra. Problema be galo opi – kaip maras. Nesuprasi, nuo ko ji prasideda, nes, atrodo, žmogus ir mąstantis, ir profesorius, bet ateina Alzheimerio liga...

Visuomenė sensta, bet tai nėra vien senėjimo liga, nes ji gali prasidėti keturiasdešimties metų. Beje, pagal statistiką, tik bijau netiksliai pasakyti, berods tik nuo 1970-ųjų Lietuvoje įvardinta ši liga, kuri pasaulyje jau seniai buvo aiški. 

– Kaip manote, kaip dažnai mes esame įkalinti savo prote? Gal geriau kiekvieną dieną pradėti taip, lyg praeities niekada ir nebuvo?

– Priklauso nuo to, kaip žmogus gyvena savo gyvenimą, kas jam yra gyvenimas. Tačiau būtų gražu turėti prisiminimus. Ne tik kas įvyko prieš dvidešimt, trisdešimt metų, bet ir vakar. Iš to susideda žmogus istorija. Žmogus ir yra šiame pasaulyje tam, kad pažintų ir suprastų, kodėl jis čia, ir ramiai eitų toliau. Manau, kad tas bagažas labai reikalingas. Mes galime Alzheimerio ligą poetizuoti, tačiau tai yra ir didelė tragedija. 

Mes gyvename tokiame laike, kad jei išgąsdinsi žiūrovą, jis nusisuks nuo tos problemos. Baisus laikas. Vienintelis raktas – per meilę, per žmogiškus dalykus, per laimingą pabaigą. Tik taip tu gali priversti žmogų mąstyti

– Šiuo spektakliu tarsi siekiate prasiskverbti į žiūrovų sielos gelmes. Manote, kad žmonėms reikia sukrečiančių istorijų?

– Manau, kad žmonėms reikia įdomių istorijų, kurios būtų kupinos išminties ir meilės. Mes gyvename tokiame laike, kad jei išgąsdinsi žiūrovą, jis nusisuks nuo tos problemos. Baisus laikas. Vienintelis raktas – per meilę, per žmogiškus dalykus, per laimingą pabaigą. Tik taip tu gali priversti žmogų mąstyti. 

Kai pradėjome statyti spektaklį, ieškojome, kas vyksta su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis. Juk jie ne tik valgo ar šoka. Svarbiausia jiems – grįžimas namo. Jie visada grįžta namo. Jie susikrauna daiktus ir keliauja namo. Paklausi jų „o kur eini?“, ir jie atsako, kad namo. Jie tarsi pabėga nuo namų, bet eina namo. 

– Vienoje spektaklio vietoje pensionato slaugytoja kalba su Džoana apie mirtį. Džoana jai sako „tu nieko nesupranti“, „kas čia vyksta“ ir t.t. Tada slaugytoja jai atsako, kad 14-os metų pirmą kartą susitiko akis į akį su mirtimi – mamos mirtimi, tačiau kiekvieną kartą pensionate išgyventi vis kito žmogaus mirtį taip pat nėra lengva. 

Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija
Valstybinio jaunimo teatro nuotr./Spektaklio „Pabaigos pradžia“ repeticija

– Kiekvienam personažui sukūrėme tam tikrą sistemą, tačiau Džoana jos neturi. Vienintelis dalykas, kurį Džoana suprato – tu turi padėti jiems būti tame laike, ir jai pačiai tenka būti tame laike, kuriame jie dabar save laiko. 

Kai Leo žaidžia, visi žaidžia. Ta pati slaugytoja Robin šoka su juo, leidžia uždėti rankas ant užpakalio, todėl kad jis to nori, jam tai kažką primena. Ji leidžia jiems keliauti laike ir todėl ji yra ganėtinai žiauri su tais, kurie ligonius atiduoda, po to vėl pasiima – tampo tą savo artimąjį lyg kokį šunį. Kalbėdama apie mirtį Robyn sako Džoanai pajutusi, jog motina jos laukė, ir prieš išeidami mes turime atleisti vienas kitam. Ji sako Džoanai, kad ji turi susitaikyti su tėvu, turi atsiprašyti ir tėvas jai atleis, nes išėjimas – jau čia pat. 

– Aplinkiniai turėtų žaisti pagal sergančiųjų taisykles?

– Taip. Turėtų neįsprausti į tuos rėmus, kuriuose mes gyvename. Tai yra be galo sunku. 

– Su kokiais sunkumais susidūrėte statydamas šią pjesę?

– Sunku dabar kalbėti apie tai, bet tikrai daug problemų. Man rodos, kad tai vienas sunkiausių mano darbų. Tačiau iš esmės tai gal jau labai asmeniški dalykai. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min