Pokalbis su režisieriumi P.Makausku apie, kodėl jaunam žmogui reikia prabilti apie rimtus, net tragiškus įvykius, dabartinę visuomenę bei joje vyraujančias problemas.
– Spektaklio dramaturgiją sukūrėte pats. Kodėl pasirinkote būtent šiuos įvykius, t.y.: Gerniką, Hirošimos istoriją, Ukrainos įvykius ir t.t.?
– Todėl, kad Gernika yra toks pirmas istorinis precedentinis žmogaus žudymo įvykis. Dėl to jis buvo pasirinktas pirmas. Apie pirmą ir antrą karą jau, atrodo, yra iškalbėta. Nujausdami spektaklio kalbos būdą, žinojome, kad jis negali būti milžiniškas. Mums reikėjo išsirinkti pačius maloniausius ir žaviausius momentus, dėl to turbūt po Gernikos iškart buvo Hirošima, nes tai lyg atšvaitas, veidrodis lygiai tokio paties veiksmo.
Tiesiogine žodžio prasme – bombos, krintančios iš dangaus. Toks pat vaizdinys, toks pat veiksmas. Kitos dalys – nusprendėme, kad reikia kalbėti apie dabartį. Paskutinė dalis – įžvalga į ateitį.
Sočis seniai sugriautas ir dabar virtęs miestu vaiduokliu. Gal jau net per vėlu kalbėti.
– Ar dar nėra per anksti kalbėti apie šiuos įvykius?
– O kodėl turėtų būti per anksti? Man atrodo, kad karas jau seniai prasidėjo. Gal jau net per vėlu kalbėti.
– Nemanote, kad kalbėti apie šiuos dalykus ir imtis tokio spektaklio yra gana drąsus žingsnis jaunam režisieriui? Ar nebūtų geriau pradedant karjerą statyti linksmus spektaklius, į kuriuos pritrauktumėte daug žmonių, norinčių pasijuokti ir t.t.?
– Jei būčiau norėjęs pinigų ir kažkokių linksmų dalykų, tai nebūčiau studijavęs šio meno. Man atrodo, jog reikia daryti tai, ko iš tikrųjų nori, tai, ką jauti, kalbėti apie dalykus, kurie nepatinka arba apie kuriuos norisi kalbėti.
Tiesą pasakius, spektaklis buvo organiška reakcija į tai, kas vyksta. Pats negaliu pamatuoti, kiek čia drąsu, o kiek linksma. Tai buvo darbas su kolegomis. Jis prasidėjo nuo pašnekesio, dialogo apie pasaulį, globalias problemas.
– Iš jūsų atsakymo kyla klausimas: ar menininkas visą laiką turi kalbėti apie tai, kas jį erzina, kas jam nepatinka? Gal atvirkščiai, turėtų kalbėti apie dalykus, kurie jam patinka? Gal pats esate negatyvus žmogus ir mėgstate negatyvius dalykus?
– Pirmiausia, ar tai atrodė negatyvu? Aš manau, kad žmonės iš spektaklio išėjo apsiverkę iš juoko. Tai negatyvu? Tačiau tai ne atsakymas. Ne, ne tik apie negatyvius dalykus ar problemas reikia kalbėti. Kai nori kalbėti apie problemas, kalbi apie problemas, kai nori kalbėti apie meilę, apie filosofiją, apie nemirtingumą – kalbi apie tai.
– Ar reikia iš didelių problemų juoktis? Kiekvienas savyje nešiojamės mažesnių ar didesnių problemų, jau nekalbant apie visuotines problemas, aktualias mums visiems. Ar iš viso galima teigti, kad karas yra juokingas?
– Karas nėra juokingas. Juokinga, tiksliau – graudu, yra tai, kad įvykiai kartojasi, o žmogus niekaip negali iš savo klaidų pasimokyti. Jam tiesiog patinka žudytis, pjautis, daryti taikas ir pagalbas, kasti sausumos tunelius. Žmogus tiesiog nori kuo greičiau susinaikinti. Jis skuba tai padaryti. Nepavyko per Antrą pasaulinį karą, pabandysim dar kartą.
Žmogus niekaip negali iš savo klaidų pasimokyti. Jam tiesiog patinka žudytis, pjautis, daryti taikas ir pagalbas, kasti sausumos tunelius. Žmogus tiesiog nori kuo greičiau susinaikinti.
– Kokios pagalbos sulaukėte statydamas šį spektaklį iš savo mokytojo G. Varno?
– Pagalbos sulaukiau ne tik iš savo mokytojo, bet ir iš savo tėvų, kolegų, iš aktorių, nes jie irgi dirbo per naktis. Manau, kad esant jaunam, labai svarbu pajusti tikrą kūrybą.
Pats darbas naktimis ar darbas, kurio iš tikrųjų neturėtų daryti aktoriai (su teptuku arba dažų flakonu), man atrodo, skatina kūrybą. Tai sukuria idėją.
Aktorius pradeda skęsti temoje. Jis iš tikrųjų pradeda suvokti, apie ką yra kalbama. Jis pats pradeda kurti kitus spektaklio sluoksnius. Kažkas iš kritikų rašė internete, kad spektaklyje tarsi yra „Šėpos“ teatro ar „Teiresijo krūtys“ atšvaitų.
Man asmeniškai mano mokytojo teatras be galo patinka ir gali būti, kad tie atšvaitai yra dėl mano žavėjimosi tais dviem spektakliais, nes juose buvo naudojamos įspūdingos lėlės. Kartais tokie temų ar įvaizdžio atsispindėjimai yra visiškai organiški.
– Spektaklio pradžioje užduodamas klausimas: „O ką darytum, jei tai būtų paskutinė tavo diena?“. Turėjote pats sau išsigryninti šią idėją... Ką darytumėte jūs?
– Pabūčiau su savo artimiausiais žmonėmis. Arba ne... Tame spektaklyje visi jaudinosi: premjera, jauni aktoriai... Aktoriai patys atneša fragmentus, temas, idėjas, yra užsidegę spektaklio idėja, todėl mes nuolat į spektaklį įdedame kažką naujo.
Kartais kažkas gimsta scenoje – šviesūs dalykai, nauji dalykai. Manau, kad spektaklis yra kaip paaugliška meilė. Jis tikrai negyvens ilgai, bet jis bus labai karštas. Kaip Romeo ir Džuljeta. Jie galėjo tik tą vieną dieną išgyventi...
Pasaulis niekaip nesugeba patikėti taika, jam šis variantas nerūpi, jam patinka naikintis.
Šis darbas ir yra mano pozicija bei nuomonė, ką aš daryčiau. Aišku, daryčiau taip. Jeigu jau tai darau, jeigu jau matau tiek problemų, vadinasi, aš renkuosi pokalbio su žmonėmis būdą.
– Esame paskendę vartotojiškumo visuomenėje... Kuri jos neteisybė ir beprotybė labiausiai erzina?
– Sunku pasakyti, kuris visuomenės kampas ar viena perspektyva būtų pati dirgliausia. Dabar turime labai daug problemų. Visų pirma, nesugebame išspręsti to, kad pasaulis niekaip nesugeba patikėti taika, jam šis variantas nerūpi, jam patinka naikintis.
Maža to, visas šis racionalumas tuoj pasieks mokslinės fantastikos scenarijaus vertą pabaigą, nes jaunimėliui nuo visų komunikacinių šūdukų tirpsta smegenys. Žmonės nebegali normaliai bendrauti, sakyti, jog myli, arba tiesiog išreikšti savo jausmų, nes tai pasidarė sudėtinga. Neteisybių ir beprotybių yra labai daug...
– Situacija, susidariusi dabartiniame pasaulyje, tiesiog rėkia, kad klausykit – vyksta karas. Jūs spektaklyje iškėlėte klausimus: „Ar karas nevyksta viduje? Ar mes, į viską žvelgdami iš šalies ir likdami tik stebėtojai, patys netampame šio karo taikiniais?“ Kaip galėtumėte pats atsakyti į šiuos klausimus?
– Šie klausimai yra spektaklyje, ir būtų malonu, kad kuo daugiau žmonių į juos bandytų atsakyti. Darbas yra ganėtinai aiškus, publicistiškas. Jis labai tikslus ir aiškiai politiškas, su aiškiomis figūromis bei aiškiais veidais. Manau, kad į iškeltus klausimus taip pat reikėtų atsakyti aiškiai ir pradėti veikti aiškiai. Nebereikia žaisti to debesėlio žaidimo.
– Spektaklio eskizas buvo pavadintas „Gernika“, o pačiame spektaklyje yra pastebima daug asociacijų su garsiuoju Pablo Picasso paveikslu. Kodėl „Gernika“? Sutapimas, o gal pagalbos šauksmas, kad neliktume akli tam, kas vyksta aplink?
– Picasso „Gernika“ yra įspūdinga reakcija – nepaprastai greita ir nepaprastai tiksli bei aiški. Nepaisant to, kad paveikslas yra žmogaus reakcija į tai, kas darosi aplink, „Gernika“ – įspūdingas meno kūrinys.
Man atrodo, jog jis yra savotiškas raktas ir savotiškas atsakymas. Tai tiesiog žmogaus sąžiningumas, jo pozicija ir nuomonė apie tai, kas darosi. Tik tokiame tikrame užsidegime gali būti kažkas įdomaus. Kai pas Picasso atėjo friciukai ir paklausė, kas nutapė šią drobę, jis atsakė – tai jūs nutapėte, tai jūsų darbas. Dailininkas buvo labai drąsus...
Visas šis racionalumas tuoj pasieks mokslinės fantastikos scenarijaus vertą pabaigą, nes jaunimėliui nuo visų komunikacinių šūdukų tirpsta smegenys.
Man patiko tarsi tokia atsikartojanti istorija, man patiko jo laikysena. „Gernika“ – be galo įkvepiantis darbas.
Tai yra karo momentas, tai yra tarsi sumaišytos bažnytinės ikonos mirties momentui. Tam nekaltam, niekam dėtam žmogui. Šis paveikslas buvo pati pradžia, nuo kurios su chebryte pradėjome mąstyti, ką mes toleruojame, o ko jau nebegalime pakęsti. „Gernika“ mums buvo mąstymo pradžia.
– Taip pat spektaklyje naudojate lėles, tiksliau – marionetes. Ką tai duoda spektakliui?
– Lėlė yra lengvai suprantama konceptuali sąvoka. Ji – lėlė, tačiau kartu ji ir vaidina. Tai yra tarsi tokia maža metafora, simbolis. Man labai patinka, kai dramą vaidinantis aktorius gali dirbti ir su lėle - tai ne tik suteikia aktoriui daugiau kokybės, bet lėlė stebuklingai veikia ir sutvarko aktorių, nes kartais už tos lėlės aktorius gali pasislėpti. Kai šiek tiek prisidengi ar tavęs nemato – tu būni šiek tiek atviresnis.
Labai sunku pamatyti, kaip lėlė pagelbsti aktoriui, kaip jam padeda atsikratyti susikaustymo, kaip staiga jis pradeda kurti, vaikščioti ir žaisti su lėle. Tai yra sunkiai pamatomas, bet labai paprastas stebuklėlis.
Manau, kad lėlė kartu yra ir mūsų kolektyvo bei visų atliktų žaidimų priemonė. Mes daug mąstėme, kas yra pati lėlė, kas yra žmogus. Pirmiausia lėlė leidžia sukurti labai aiškų paveikslą. Galima daug fantazuoti, bet reiktų repeticijoje pamatyti, kaip viskas vyksta. Iš tiesų tai magiškas dalykas iš savo genezės, iš savo atsiradimo.
– Kaip kilo mintis spektaklyje naudoti lėles?
– Paveikslą paversti gyvu, manau, buvo įmanoma tik su lėlėmis. Lėlės – mano aistra. Laisvalaikiu užsiimu jomis. Užsiimu todėl, kad lėlė savaime turi temą, ir ta tema šiais laikais yra labai įdomi. Viską suvesti į vieną yra labai sudėtinga, nes jų istorija žavi. Žavi pati lėlės magija...
