Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Suomių režisierė Saara Turunen: „Kartais norisi turėti ūsus, kad į tave žiūrėtų rimčiau“

Saara Turunen
Saara Turunen
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) – naujas Nacionalinio dramos teatro spektaklis, pastatytas suomių režisierės Saaros Turunen. Kaip matome iš reklaminių plakatų ir tik spektaklio metu pagrindinei veikėjai įžengus į sceną, visas spektaklis sukasi apie ūsuotą rašytoją. Tačiau tik prakalbus apie lyties simbolį spektaklyje, režisierė iškart pasakė: „Šis spektaklis statytas ne tam, kad būtų nagrinėjama lyties problema“. Su rašytoja 15min.lt daugiausia kalbėjosi apie moters padėtį visuomenėje bei kaip ji turi kovoti su aplink esančia vyriška valdžia.

– „BrokenHeart Story“ – pjesė, rašyta jūsų pačios. Kodėl nusprendėte parašyti ją? 

– Dažnai kažką rašau, tačiau su šia pjese buvo sunkiau, rašiau ją ilgai. Buvau panašioje padėtyje, kokioje yra pagrindinė veikėja – kai teksto rašymas užstringa ir negali judėti toliau. Nežinojau, ką daryti. Tada iškeliavau į Meksiką su vienu iš savo spektaklių ir apsilankiau pas aiškiaregę, kurios paklausiau, ką, po velnių, turiu daryti, nes negaliu pabaigti savo darbo.

Ta moteris žiūrėjo į mane ir pasakė mananti, kad esu labai liūdnas žmogus. Tada pagalvojau: „Ką?“. Daugiau ji nieko nesakė. Ši moteris sugebėjo kažkaip mane palaužti, nes grįžusi namo apsiverkiau. Turėjau pripažinti, kad privalau parašyti šią „BrokenHeart Story“.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad ši pjesė yra gana naivi, emocionali. Pradžioje ji tokia nebuvo, šis įvykis ją pasuko tokia linkme. 

Iškeliavau į Meksiką su vienu iš savo spektaklių ir apsilankiau pas aiškiaregę, kurios paklausiau, ką po velnių turiu daryti, nes negaliu pabaigti savo darbo

– Ar lengva statyti pjesę, kurią pati parašėte?

– Beveik visi spektakliai, kuriuos stačiau, buvo pagal mano pačios pjeses. Manau, kad yra lengviau statyti savo pjeses, nes žinai, ką jomis norėjai pasakyti, turi jų viziją. Pavyzdžiui, jeigu statai spektaklį pagal Skakespeare'o pjesę, tai reikia aiškintis, ką jis norėjo tuo pasakyti, ką tai reiškia. 

– Šį spektaklį taip pat statėte savo šalyje. Kaip šie du spektakliai skiriasi?

– Yra daugybė panašumų. Pavyzdžiui, estetika ir spektaklio stilius. Taip pat abiejuose spektakliuose naudojame video įrangą. Tačiau tuo pat metu juose yra begalė skirtumų: labai skirtingi aktoriai, kurie, manau, ir yra šių dviejų spektaklių didžiausias skirtumas.

Pavyzdžiui, rašytoja, kurią vaidina Rasa Samuolytė, Suomijoje yra didžiulė, galinga, stipri ir garsi, o Rasa yra smulki ir kalba tarsi sau pačiai, todėl tai yra visiškai skirtingos veikėjos interpretacijos. Tačiau man labai patinka Rasos vaidyba. 

– Kurioje šalyje spektaklis buvo labiau emocingas?

– Manau, kad čia jis yra šiek tiek lengvesnis. Man jis čia – kaip pavasario versija. Suomijoje spektaklį stačiau rudenį, todėl jis niūresnis. Pavyzdžiui, visos gėlės, kurios yra scenoje – lietuviška spektaklio versija.

Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“
Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“

– Ką reiškia gėlių simbolis būtent šiame spektaklyje?

–  Nenoriu to pasakyti tiesiogiai. Manau, kad jos gali reikšti labai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Man jos – sielos pasaulis, jos yra susijusios su siela. Ta teksto dalis, kai sakoma, kad siela laisto gėles ant palangės, tai gėlės – lyg sielos draugai. 

Kai keliauju į susitikimą su teatro direktoriais, vyrais, sėdinčiais prie stalo, ateinu ir dažniausiai nedrąsiai pasisveikinu. Tokiais atvejais norėčiau turėti ūsus ar barzdą

– Šiame spektaklyje pateikiate dvi skirtingas moters versijas: viena – jautri ir seksuali, o kita – rimta ir vyriška. Ką manote apie šiuolaikinės moters stereotipą? Kokia ji turi būti, kad nebūtų atstumta visuomenės?

– Turbūt Lietuvoje yra truputėlį kitaip nei Suomijoje... Labiau galiu pasakyti iš asmeninės patirties, kad viskas priklauso nuo tavęs pačios. Kai kurios moterys jaučiasi visada puikiai ir nemato jokių problemų, tačiau ne visoms tai pavyksta.

Pavyzdžiui, menininko (rašytojo ar režisieriaus) darbas yra subjektyvus, nes turi kovoti su valdžia. Tai ne toks darbas, kai kažkas tau pasako, ką ir kaip turi daryti. Ne – tu pats turi žinoti, kaip viską atlikti, ir man tai kartais atrodo kaip problema.

Pavyzdžiui, kai keliauju į susitikimą su teatro direktoriais, vyrais, sėdinčiais prie stalo, ateinu ir dažniausiai nedrąsiai pasisveikinu. Tokiais atvejais norėčiau turėti ūsus ar barzdą, kad atėjusi galėčiau drąsiai pasisveikinti ir paklausti, kaip jie laikosi. Tada lyg ir būtume vienodame lygyje. 

– Kartais sunku būti moterimi?

– Nejaučiu tiesioginės diskriminacijos. Aš labai jausminga ir, jei aš kažkaip ne taip jaučiuosi, tai ir pasakau. Žinoma, vadovaujančiose pareigose vis dar yra daugiau vyrų nei moterų. Todėl, jei esi režisierė, daugiausia tenka susidurti su kitais režisieriais vyrais. Kartais tai būna sudėtinga. 

Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“
Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“

– Moteris gali būti aktorė, režisierė ir t.t. Tačiau ar prezidento postą gali užimti moteris, pavyzdžiui, kaip tai yra Lietuvoje? Ar moteriškos savybės turi būti slepiamos būnant šalies galva?

– Nežinau, kaip yra čia, Lietuvoje. Suomijoje mes esame turėję prezidentę dešimt metų - Tarją Halonen. Visi ją labai mėgo. Pirma, kai mes balsavome už ją, ji vos laimėjo, tačiau antrą kartą už ją balsavo praktiškai visi. Po jos dviejų kadencijų esu girdėjusi tokį lyg ir pokštą, kad maža mergaitė yra paklaususi tėvų, ar vyras gali būti šalies prezidentu? 

Po dviejų prezidentės kadencijų esu girdėjusi tokį pokštą, kad maža mergaitė yra paklaususi tėvų, ar vyras gali būti šalies prezidentu?

Prezidentė yra daug kartų viešai pasakiusi, kad žiūrėkite pirmiausia ne į tai, kaip aš apsirengusi, nes čia aš kalbu ne tam, kad pristatyčiau rūbus.

Manau, kad moteriai yra sunkiau, nes žmonės yra orientuoti į tokius kvailus dalykus, kaip – ką tu esi apsirengęs, kai kur nors eini. Būnant vyru paprasčiau – apsirengi kostiumą ir viskas. Tikiuosi, kad moterys visada galės būti valdžioje ir joms nereiks ūsų, kad į jas žiūrėtų rimtai. 

– Jei jau prakalbome apie valdžią, viena iš populiariausių temų Lietuvoje – Ukrainos situacija. Kaip Suomija žiūri į visą šią susidariusią situaciją ir ką asmeniškai Jūs apie tai manote?

– Mes turime visai kitokius santykius su Rusija nei jūs, niekada nebuvome Rusijos dalimi. Manau, kad Suomija yra taip pat įbauginta, kaip ir kitos šalys, nes mes turime sieną su Rusija. Taip pat Suomijoje yra daug kalbama apie tai, būti NATO nare ar ne. Yra didžiulių skirtumų tarp mūsų ir jūsų santykių su Rusija.

Pavyzdžiui, Lietuvoje yra daug žmonių, kurie kalba rusiškai. Daugybė aktorių paprašo subtitrų rusų kalba, kai žiūrime filmus, nes jų rusų kalbos žinios yra geresnės nei anglų. Suomijoje niekas nekalba rusiškai, todėl įvyksta daugybė kultūrinių nesusipratimų, nes mes vienas kito nesuprantame.

Suomija yra taip pat įbauginta, kaip ir kitos šalys, nes mes turime sieną su Rusija.

Žinoma, aš palaikau mažesnes šalis, nes kiekvienas žmogus, kiekviena šalis privalo turėti savo erdvę. Reikėtų visiems stengtis labiau vienas kitą suprasti, o ne kovoti.

– Ar moteris, esanti valdžioje, gali būti įtraukta į karą? Ar ji nėra per silpna tam?

– Žinoma, nes tai – ne lyties problema. Manau, kad lytis turėtų būti tai, ne į ką pirmiausia būtų kreipiamas dėmesys, nes jei kalbama apie politiką, tai ir reikia kalbėti apie politiką. Nesvarbu, ar tu gėjus, heteroseksualas, transvestitas. Tai nieko nereiškia. 

– Taip pat šiame spektaklyje perfrazuojate garsųjį Skakespeare'o Hamleto klausimą „būti ar nebūti?“ į „būti subjektu ar objektu?“. Kas nulėmė tokį Jūsų sprendimą? Ar žmogus vienu metu gali būti ir subjektu, ir objektu?

– Gali, nes mes vienu metu sugebame būti ir tuo, ir anuo. Tai pagrindinė idėja, kuri užfiksuota tame nedideliame pokšte. Dažnai man pačiai iškyla klausimas ne „būti ar nebūti?“, bet „Po velnių, turiu būti subjektu ar objektu?“. Kaip jau minėjau anksčiau, jei reikia susidurti su valdžia, būnant režisieriumi privalai būti subjektu. Tačiau jei nori būti moterimi, mylima moterimi, tada reikia būti objektu. 

– Ar menas gali egzistuoti be meilės? Visa pjesė daugiausia yra apie yra meilę, meną ir savo sielos paieškas.

– Taip, gali.

Jei reikia susidurti su valdžia, būnant režisieriumi privalai būti subjektu. Tačiau jei nori būti moterimi, mylima moterimi, tada reikia būti objektu

– Tačiau ar žmogui nereikia jausmų? Nes dėl meilės galima ir kurti, ir naikinti. Viskas daugiausia vyksta dėl meilės

– Tada pirma reikia atsakyti sau, kas yra meilė. Aš šito galiu tik paklausti, negaliu atsakyti.

– Tačiau galima mylėti savo darbą, kažkokį žmogų, šeimą. Galima mylėti beveik viską. Kaip jūs jaučiate būtent tą meilę?

– Šiuo atveju tinka spektaklio scena, kurioje ateina Bethovenas į rašytojos butą ir jie tarpusavyje kalbasi. Bethovenas pasako rašytojai, kad tu gali padaryti kažkokį meno darbą tik tada, kai atiduodi save. Meilė turi būti tame. Savęs atidavimas – meilės bruožas.

– Taigi, pirmiau minėjote, kad menas gali egzistuoti be meilės. Galbūt dabar pakeitėte savo nuomonę? 

– Taip!

– Kas menas yra jums?

– Tai, kas labai svarbu visuomenei, ir tai, kas labai svarbu man pačiai. Mano profesija – kurti meną. Visada tai, ką darai, privalo būti tau labai svarbu. Dažnai tave gali kviesti, pavyzdžiui, į kitus teatrus statyti tam tikras pjeses, tačiau privalai pasakyti ne, nors žinai, kad gerai uždirbsi, tačiau pats darbas nebus tau artimas.

Džiaugiuosi, kad man pasisekė ir visada galiu ištarti „ne“, nes aš darau tik tai, kas yra svarbu man pačiai. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min