„Aplink Juodąją“. Aštuntoji diena kupina netikėtumų (nuotraukos)

Važiuoti smėliu su tokio svorio pakrautu motociklu yra daugiau nei rizikinga. Pravažiuoti rytinę atkarpą ir nenukristi, tai daugiau loterija nei meistriškumas. Pirmas ant karšto smėlio atsidūrė Kuzavas. Nukritus jo koja atsidūrė tarp galinio motociklo rato ir atsarginio pririšto prie motociklo šono. Koja buvo stipriai užlaužta ir neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę jei ne specialūs krosui skirti batai. Tikimės, kad patempimo skausmas praeis per artimiausias  kelias dienas, kurias mes turime sustoję priverstiniam poilsiui.

Antras griuvimas teko BMW GS1200 motociklui vairuojamam Edo, kartu su operatorium (Aidas). Po griuvimo liko dulkini drabužiai ir, tikiuosi, geri video kadrai.  

Išropoję iš smėlynų netrukome pasiekti Kerčę ir šalia esantį uostą iš kurio kursuoja keltai į Rusiją. Šioje vietoje prasidėjo nepalyginamai sunkesnė dienos dalis nei važiavimas per smėlynus. Kiekvieną kartą susiduriant su buku biurokratizmu reikia apsišarvuoti begaline kantrybe.

Apibendrinant, galima sakyti, kad  Ukrainos-Rusijos sienos kirtimas užtruko beveik 7 valandas. Ukrainos muitininkai iškratė kiekvieną daiktadėžę, kiekvieną maišą prisidengdami narkotikų ir ginklų paieškomis. Baigiant narštyti  paskutini motociklą vienas pareigūnas prasitarė, kad  jis tą daro ne savo noru, o yra gautas įsakymas iš „aukščiau“. Tas „aukščiau“ pasirodo gerokai jaunesnis pagal amžių, bet vyresnis pagal rangą vaikinukas piktas ant gyvenimo, likimo ir motociklininkų. 

Persikėlus keltu į Rusijos teritoriją mūsų laukė Rusijos pareigūnai. Tiesa, pastarieji buvo geranoriški ir patikrino  mus labai atsainiai. Deja, tai nesutrumpino sienos kirtimo laiko. Dėl transporto priemonių laikino įvežimo taisyklių ir jas lydinčio popierizmo Rusijos muitinėje užtrukome beveik tiek pat laiko, kiek ir Ukrainos. Tačiau kelionė tęsėsi 6 kilometrus iki pirmojo Rusijos keliuose sutikto kelių patrulių posto. Jame „pasisvečiavome“ dar vieną valandėlę. Nors ne vienam iš mūsų nedaug truko, kad kantrybės taurė būtų perpildyta, viską pavyko išspręsti net nedavus kyšio. Pastarasis ir buvo pagrindinė mūsų sulaikymo priežastis. 

Pabandysiu trumpai paaiškinti situaciją su motociklų dokumentais dėl ko dažniausiai ir turime ir manau ateityje turėsime rimtų problemų su pasienio ir milicijos pareigūnais. Ramūno motociklas pirktas įmonės vardu, todėl važiuojant į užsienį reikalingas įgaliojimas. Turime tokią seką: motociklo techniniame pase parašyta, kad motociklo savininkas yra „Hanza lizingas“. Kadangi lizingas pakeitė pavadinimą, įgaliojimas įmonei išrašytas „Swedbank lizingas“ vardu. Įmonė savo ruožtu išrašiusi įgaliojimą Ramūnui. Prie šitų dviejų faktų ir bando prisikabinti pareigūnai teigdami, kad perįgaliojimas turi būti patvirtintas notariškai, nors nei viename dokumente to nėra parašyta. Taip pat iš mūsų pareikalavo vairuotojo pažymėjimo vertimo į rusų kalbą. Buvo pateikta tikriausiai visą gyvenimą rinkta milicijos kapitono vairuotojo pažymėjimų vertimų kolekcija. Deja šį kartą nepavyko mūsų įtikinti duoti kyšį. Mums davė suprasti, kad ateityje taip pat turėsime problemų. 

Problemų mes turime ir nemažų, bet tai jau nesusiję su pareigūnais. Pradėjo kaukti BMW GS1200 galinis guolis.  Pradinė problema galinio tilto riebokšlio nesandarumas, todėl tepalais apsinešė galinio rato stabdžių diskas. Tai buvo pastebėta dar  septintą dieną. Teko sėsti ant kelio ir bandyti suremontuoti motociklą. Deja to padaryti lauko sąlygomis nepasisekė. Teko kelionę tęsti be galinių stabdžių. Važiuoti ekipažui su motociklu ir kroviniu sveriančiu per penkis šimtus kilogramų stabdant tik priekiniu ratu yra labai pavojinga. Pašalinis garsas sparčiai progresavo, todėl buvo nuspręsta stoti nakvynei ir  pernakvojus ardyti galinį BMW tiltą. Po visų muitininkų ir milicijos pareigūnų „glamonių“  kelionė tęsėsi jau naktį. Nuo pusryčių nieko nevalgę, alkani ir pervargę nusprendėm nakvoti kuriame nors viešbutuke. Artimiausias didesnis miestas – Anapa. Jos link ir patraukėme.

Toliau įvykiai klostėsi sunkiai prognozuojama linkme. Mus pasivijo „Ford“ markės automobilis. Įjungęs avarinį signalą ir modamas ranka pradėjo mus stabdyti. Pasitarę nusprendėme sustoti. Pasirodo vairuotojas yra žinomas baikeris iš Gelendžik kurortinio miesto. Paklausė, ar reikia kokios pagalbos. Išgirdęs visą mūsų situaciją, ėmėsi organizuoti mums pagalbą. Persėdau į jo automobilį, palengvindamas Edo motociklą. Važiavome  vietinės reikšmės keliukais, taip aplenkdami  3 milicijos postus. Deja, dviejų postų apvažiuoti nėra kaip, todėl  pabandėme važiuoti pro juos. Pirmajame visi buvo užsiėmę ir neatkreipė į mus dėmesio. Privažiavus antrąjį, pareigūno nurodymu teko stoti. Ir vėl mūsų gelbėtojas padėjo mums. Tarstelėjus keletą žodelių pareigūnui, šis mus paleido. Pasirodo, mūsų padėjėjo pravardė „advokatas“ tiesiogiai susijusi su jo darbu. Padėjo pažintys ir užimamos pareigos. Kaip paaiškino vėliau, čia tai yra labai svarbu. Jei tu esi paprastas žmogelis be pinigų baudos ar kyšio pavidale išsisukti nepavyks.

Pagaliau mes pasiekėme miestą Gelendžik, kurio prieigose  parašyta „GOROD TVOJEI MEČTY“ (tavo svajonių miestas). Pakeliui Dima (toks advokato vardas) perskambino keliems pažįstamiems ir susitarė dėl mūsų nakvynės. Bet prieš važiuodami į  namus užsukome pavakarieniauti į pakeleivio rekomenduotą kavinukę, dirbančią iki pirmos valandos. Vakarienei turėjome laiko vieną valandą.

Bandydami atspėti tolimesnius įvykius dauguma pasakytų, kad mes sėkmingai pavalgėme ir nuėjome miegoti... Klystate! Baigiant valgyti skanų plovą už mūsų nugarų užgrojo muzika ir salėje, kurioje vakarieniavome tik mes su Dima ir jo žmona, pasirodė muzikantai, lydimi poros žmonių. Abu geri Dimos pažįstami. Taip pat baikeriai. Vėliau prie mūsų prisijungė dar keletas vietinių baikerių. Vakarienė užsitęsė ir baigėsi gerokai vėliau nei oficialus kavinės darbo laikas.

Mes esame:

N 44 34.751
E 038 04.670
Aukštis virš jūros lygio 80 metrų
Temperatūra +14 (dieną +23)
8 dieną įveikta 289 km

Ekspedicijos blogą rasite ir puslapyje Enduro kelionės.