Pokyčius pastebėjo ir Lietuvos vartotojai – parduotuvių lentynose galima rasti vis
daugiau ir įvairesnių vynų iš šios tolimosios šalies. Kaip valstybė, ilgą laiką buvusi nematoma vyno žemėlapyje, tapo viena iš naujųjų žvaigždžių, ir kuo PAR vynai išsiskiria iš kitų?
Iš užmiršto krašto – į lyderius
PAR savo vyndarystės istoriją skaičiuoja nuo 1659 m., kuomet Konstantijoje, kuri yra netoli Keiptauno, olandų jūrininkai užveisė vynuogyną. Dėl palankių gamtinių sąlygų, vyraujančio švelnaus klimato ir saulėtų dienų vynuogių auginimas išplito, tačiau po kurio laiko ūkininkai nuo vyndarystės nusisuko – populiarėjo stručių fermos, o jiems maitinti reikėjo liucernos, tad vynmedžiai buvo raunami ir sėjama žolė.
Sumažėjus stručių mėsos poreikiui, ūkininkai grįžo prieš šaknų – vėl pradėti auginti vaisiai ir vynuogės. Tuo metu visoje PAR buvo pasodinta daugiau nei 80 mln. vynmedžių. Deja, tai nebuvo rožėmis klotas kelias – dėl menkos paklausos vos trečdalis pagaminto vyno rasdavo savo vartotoju, o iš likusio buvo gaminamas brendis. Spręsti problemas PAR įkūrė bendrovę „Koöperatieve Wijnbouwers Vereniging“, kuri rūpinosi vyno realizavimu, lėmė vynuogių auginimo politiką ir kainas. Kad galėtų susidoroti su vyno pertekliumi, įkurtas kooperatyvas ribojo vynuogių auginimą, o taip pat reguliavo kainų politiką.
Tuo metu PAR gaminami vynai sunkiai populiarėjo. Jiems teko konkuruoti ne tik su Europos vyndariais, bet ir su Naujojo pasaulio: JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos. Maža to – dėl politinių aplinkybių PAR buvo dingusi iš vyndarystės pasaulio, nes iš jos buvo draudžiama eksportuoti alkoholinius gėrimus. Kaip baigėsi apartheidas ir rinkos atsivėrė, Pietų Afrikos vynai išgyveno tikrą renesansą, kuris tęsiasi iki šiol.
Sėkmę lėmė naujos vynuogių rūšys, kurios puikiai prigijo svetingoje PAR žemėje, ir naujos vyndarystės technologijos. Labiausiai paplito „Shiraz“, „Cabernet Sauvignon“ ir „Chardonnay“ vynuogių rūšys, iš kurių spaudžiami vynai jau tampa PAR prekiniais ženklais. Sėkmę patvirtina ir skaičiai – dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje tik 30 proc. iš vynuogių išspaustų sulčių buvo panaudojama vyno gamybai, likusi dalis buvo realizuojama kaip sultis arba iš jų gaminamas brendis. Dabar vynu virsta daugiau nei 70 proc. vynuogių sulčių.
Slėnis, išsiskiriantis įvairove
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti PAR, tai žodis turėtų būti „įvairovė“ – šioje valstybėje vien oficialių kalbų yra 11. Tas pats pasakytina apie vyną – net 28 skirtinguose regionuose yra auginamos vynuogės ir spaudžiamas vynas. Šalyje yra viena vieta, kuri yra tarsi maža Pietų Afrikos Respublikos kopija. Tai Robertsono miestas su apylinkėmis, kuris savo istoriją pradeda skaičiuoti nuo 1852 m. Buvęs Škotijos ministras Williamas Robertsonas, kurio vardu vėliau ir buvo pavadintas miestelis, suvienijo sunkiai ir atkakliai dirbančių žemdirbių bendruomenę, kad būtų įkurta nauja gyvenvietė.
Vakarinėje šalies dalyje, Brydės upės slėnyje esanti teritorija, apsupta Langebergo kalnų, pažymi idealiomis sąlygomis: vidutinė oro temperatūra čia siekia 22 laipsnius, vaismedžių šakas ir vynuogių lapus kedena švelnus vakarų vėjas, o santykinė oro drėgmė siekia 31 proc. Augalų šaknis maitina natūrali drėkinimo sistema – upė, – kurioje susilieja slėnio ir kalnų šaltinių vanduo. Čia esantis dirvožemis yra turtingas kalciu, jį naudingomis medžiagomis vis praturtina iš upės išsiliejęs vanduo.
Robertsono gyventojų kelias iki vyno gamybos nebuvo tiesus: XIX amžiuje šiuose kraštuose pagrindinis verslas buvo vežimų gamyba, tačiau permainos palietė smulkiuosius gamintojus – nutiesus geležinkelį, sumažėjo dengtų vežimų paklausa ir gyventojai buvo priversti ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Susidomėta stručių auginimu – šie paukščiai yra ne tik dideli, bet ir mėsingi. Po Pirmojo pasaulinio karo, kritus stručių mėsos paklausai, miestelio ir apylinkių gyventojai vėl prieš ateitį stojo tuščiomis rankomis.
Sako, kad kelias į sėkmę dažnai veda per aplinkui. Taigi patyrę kelias nesėkmės vietiniai gyventojai rado tai, ko ir neturėjo pamesti. Didžiausias jų turtas buvo gamta ir jos teikiami turtai. Pabandę auginti vaisius, greitai pastebėjo, kad derlius čia ne tik gausus, tačiau dėl klimatinių sąlygų ir turtingas savo skoniais. Robertsono regiono gyventojai išbandė ne vieną vynuogių rūšį, ieškodami tos vienintelės, kuri garsintų kraštą. Ir koks buvo atradimas, kai visos jos davė puikiausią derlių. Ne veltui Brynės upės slėnis vadinamas „vyno ir rožių slėniu“.
Čia auginamos „Sauvignon Blanc“, „Chenin Blanc“, „Chardonnay“, „Viognier“, „Pinot Grigio“, „Merlot“, „Cabernet Sauvignon“, „Shiraz“, „Ruby Cabernet“, „Pinot Noir“ ir „Pinotage Rose“ rūšių vynuogės, iš kurių spaudžiami balti, raudoni ir rožiniai vynai, pelnę aukščiausius PAR ir tarptautinius apdovanojimus. Bet ir karūnoje yra brangakmeniai, kurie žiba labiau už kitus – bene žinomiausias Robertsono rajonas yra Bonnievale, kuriame auginamos „Chardonnay“ ir „Shiraz“ rūšių vynuogės.
Bendruomene paremtas verslas
Pasaulyje verslas konsoliduojasi ir vyndarystė nėra išimtis – vyndariai apjungia vynuogių plotus ir pradeda vyrauti pavieniai prekės ženklai. Robertsono apylinkių gyventojai pasirinko kitą kelią – jie puoselėja bendruomenės vyndarystės tradicijas. Iš ten ir tokia vynų įvairovė.
Miesto apylinkėse auga 7,5 mln. vynmedžių, kurie auginami daugiau nei 40-yje ūkių. Kai kuriuose iš jų gyvena šeimos, kurių jau septinta karta verčiasi vyndaryste. Visų jų keliai susikerta Robertsono vyninėje. Šiuo metu jai jau daugiau nei dvylika metų sėkmingai vadovauja Francoisas Weichas ir Jacquesas Rouxas. Pati vyninė buvo įkurta 1941 m. bendruomenės pastatytoje ir nenaudojamoje bažnyčioje. Simboliška, kad bendruomenės rankomis pastatytas pastatas ir toliau tarnauja jos reikmėms.
Nuo 1984 m. pasaulis pažįsta šio krašto vyndarius „Robertson“ prekės ženklu. Nors keitėsi tiek taros, tiek etikečių dizainas, tačiau per tuos metus liko pagrindinis principas – siūlyti plačią gamą vynų. Per dvidešimt metų Robertsono apylinkėse esančių vyno rūsių skaičius padvigubėjo – šiuo metu jų priskaičiuojama per 50. Vyndariai nesiruošia sustoti – platus ir įvairus auginamų vynuogių pasirinkimas leidžia eksperimentuoti ir nuolat siūlyti naujovių. Robertsono sėkmės istorija leidžia tikėtis, kad pasaulyje vietos vis dar užtenka ne tik pagal vieną šabloną štampuojamai produkcijai, bet ir šimtmečiais puoselėtoms tradicijoms.
