Asmik Grigorian: „Kai kam aš tiesiog netinku“

– Vaikystėje norėjai tapti balerina, kodėl visgi nuėjai dainuoti, tai tėvų, operos solistų, įtaka?

– Norėjau būti tik balerina. Aš labai ilgai nemaniau, kad dainuosiu. Net tada, kai mokiausi dainavimo. Visiškai savęs ten nemačiau. Įstojau, matyt, dėl to, kad kai esi muzikantų aplinkoje, labai sunku imtis kažko kito. Nieko keisto, kad ten atsidūriau, bet ypatingų svajonių tikrai neturėjau. Užaugau tarp dainininkų... Man tas pasaulis niekada nebuvo ypač priimtinas, tiesiog labai pasisekė su pirmu režisieriumi. Jis padėjo man ir leido suprasti, kad operą matyti ir kurti galima kitaip. Po to ėmiausi darbų su Dalia Ibelhauptaite, o jos spektakliai visada nestandartiniai ir originalūs.

– Dabar jauti, kad esi ten, kur reikia, kur širdis?

– Dabar jau esu tokio amžiaus ir priėjusi tokią vietą gyvenime, kai nebegaliu galvoti, ar esu savo vietoje. Stengiuosi daryti geriausiai tai, ką darau.

– Esi pageidaujama solistė Lietuvos scenose, žiūrovai noriai eina tavęs klausytis, kokia tavo sėkmės paslaptis?

– Nemanau, kad žiūrovai eina į renginį tik dėl manęs. Labai daug yra tokių žmonių, kurie, sužinoję, kad dainuosiu, į spektaklį neina. Esu gana ryški, matoma atlikėja. Taip jau yra – vieni labai mane mėgsta, kiti labai nemėgsta. Tikrai žinau daug žmonių, kuriems aš tiesiog netinku, kliudo jų stereotipai. Esu kitokia, skirtinga. Vieni tai priima, kiti atmeta.

Esu gana ryški, matoma atlikėja. Taip jau yra – vieni labai mane mėgsta, kiti labai nemėgsta.– Tavęs sunku nepastebėti ir dėl išskirtinės išvaizdos, vyrai tavo grožiu žavisi, moterys pavyduliauja. Ar turi kokių gražinimosi gudrybių?

– Esu, kokia esu galbūt dėl to, kad maišyta (Asmik tėtis Gehamas Grigorianas yra armėnas, – aut. past.). Kas yra grožis? Tai juk sąlyginis dalykas... Ne itin daug dėmesio skiriu sau. Į sporto klubus tikrai nevaikštau (šypsosi). Manau, kad grožis yra dalykas, kuris slypi šiek tiek anapus. Tai žmogų užpildo. Man visada įdomesni atrodė tie, kurie yra saviti, kartais net šiek tiek „kreivi“.

– Juokaujama, kad vyrai eina į spektaklius, kad paganytų akis į tave. Kaip reaguoji į tokius pasakymus?

– (Juokiasi) Aš apie tai nelabai galvoju, nežinau, manau, tame yra dalis juoko. Juolab kad jie eina ne dėl Asmik, kaip dėl Asmik, bet dėl manęs kaip atlikėjos. Aš tai vertinu kaip komplimentą – kaip komplimentą mano darbui.

– Kalbama, kad esi griežto charakterio, fatališka moteris. Tai tiesa?

– Nežinau, kodėl man visi uždėjo tokią fatališkos moters etiketę. Taip, aš esu pakankamai griežta. Tiesiog turiu tvirtą charakterį ir sakau tai, ką galvoju. Jei man kažkas nepatinka, būtinai pasakysiu. O tas fatališkumas... Galbūt aš galėčiau pavadinti save fatališka moterimi, bet tai yra tokie dalykai, kurie plika akimi pašaliniam žmogui nematomi. Manau, tos kalbos tėra kažkoks sukurtas mano įvaizdis, prie kurio kūrybos pati neprisidėjau.

– Kokie tavo santykiai su tėvais, kaip dažnai susitinkate?

– Mama (Asmik mama – žinomas sopranas Irena Milkevičiūtė, – aut. past.) gyvena Lietuvoje, tai gana dažnai matomės. Su tėčiu yra labai stiprus ryšys, tik tiek kad mus skiria didelis atstumas. Dabar nesimatėme trejus metus.

– Ar padainuojate kartu su mama?

– Ne. Būna koncertų, bet šiaip mūsų balsai yra tos pačios kategorijos – sopranai, o du vienodi balsai labai retai kur skamba viename spektaklyje. Tai tikrai nėra principo reikalas.

– O vaikystėje tėvai ragino tave dainuoti?

– Versti tikrai nevertė, bet skatino. Šiaip ar taip, tame užaugau. Tėtis labiau skatino nei mama, bet prievartos tikrai nebuvo.

– Mama imasi vertinti tavo darbus? Ko dažniau iš jos sulauki – pagyrų ar kritikos?

– Be abejo, ji pakomentuoja mano darbus. Kalbant apie įvertinimus, būna įvairiai. Ji tikrai man nenuolaidžiauja – juk atvirkščiai, saviems dažnas būna kritiškesnis.

– Turi 7-erių sūnų Nojų, o dirbi išties daug. Ar jam lieka pakankamai laiko?

– Ne. Aš darau viską, ką galiu, bet, manau, meno žmonės niekada neskiria tiek dėmesio vaikams, kiek reikėtų skirti. Bet vėlgi – ne laikas yra esmė, o jo kokybė. Tačiau šiuo atveju... Pareinu namo pavargusi, pusę kojos esu ten, kur esu, kita puse ten, kur turėsiu būti, mintys klajoja kitur. Be abejo, vaikui to dėmesio neužtenka. Stengiuosi jį atriboti nuo savojo meno pasaulio – nesivedu į repeticijas ar spektaklius. Jei norės, pats susidomės. Dabar noriu, kad matytų ir kitokį pasaulį.

– Dažnas operos solistas tikina, kad atostogos – prabanga. Tu spėji pasiilsėti?

– Trejus metus ariau visai be atostogų – vienas pastatymas po kito. Praėjusią vasarą buvau išvažiavusi mėnesiui. Nes pajutau, kad „viskas“. Mes privalome išmokti ir leisti sau ilsėtis.

– Kaip leidi laisvalaikį?

– Į vakarėlius eiti kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Ypač Lietuvoje. Šiaip esu iš „einančių“ žmonių – man smagiau leisti laisvalaikį su kompanija nei vienai. Pastaruoju metu stengiuosi keliauti – norisi išvykti, pakeisti aplinką

– Ar yra koks dalykas kurį jau ilgai ketini nuveikti ir niekaip neprisiruoši?

– (Susimąsto) Visada taip yra, kad noriu dėl sūnaus ką nors nuveikti – kažkur nueiti, į kokį filmą... Vis nespėju. Manau, visi neišpildyti dalykai labiausiai susiję su dėmesiu vaikui.

– Kaip sekasi šeimininkauti virtuvėje?

– Seniau gamindavau, dabar tiesiog laiko tam nėra. Jei darau, pakankamai vykusiai pavyksta. Vieno firminio patiekalo neturiu. Mėgstu ryškų maistą – nebūtinai aštrų ar sūrų, tiesiog ryškų. Mėgstu natūralius prieskonius. Mėgstu žalią žuvį, sušius.

– Norvegas Heninngas Hoholtas Lietuvoje sukėlė tikrą audrą komentuodamas tavo dainavimą naujametėje Nacionalinio operos ir baleto teatro „Traviatoje“. Kaip reagavai į jo kritiką?

– Kaip ten bebūtų, tai nėra malonu. Kita vertus, skaičiau aš kritikų apie garsiausius dainininkus ir ne tokių, ir baisesnių. Viso to esu mačiusi, bet man buvo labai nemalonu, kad lietuviai užsikabino už to ir išvertė būtent šitą straipsnį, kai yra krūva gerų atsiliepimų, kurių niekas neverčia. Dar kartą buvo parodyta, kad šios šalies gyventojai nėra draugiški – ypač mūsų profesijos atstovai. Tiesa, paaiškėjo, kad labai daug žmonių mane palaikė.

Vertindama savo pasirodymą galiu pasakyti, kad tos dienos spektaklis nebuvo geriausias, bet toli gražu nebuvo taip, kaip buvo parašyta. Jis nenuskambėjo idealiai, bet tai nebuvo „pravalas“. Buvo daug niuansų – dalyvavo „B sudėtis“, visi buvo nesusidainavę, nesusigroję. Tiesa, šito norvegas nepastebėjo. Beje, vėliau jis parašė, kad kituose veiksmuose Asmik buvo puiki, bet akcentuota buvo pirmoji arija. Mane labiau įžeidė ne jo vertinimas, o tai – kaip visa tai atrodė Lietuvos žiniasklaidoje.

–Kitą savaitę pristatote naująją spektaklio „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ versiją. Joje pasikeitė visi pagrindiniai solistai išskyrus tave. Kuo pasikeitė spektaklis atėjus Kostui Smoriginui, Laurynai Bendžiūnaitei ir Jeronimui Miliui?

– Jis labai pasikeitė. Man jame dabar yra visai kitos užduotis. Dabar man reikės viską „kelti“ – jei anksčiau galėjau leisti sau žaisti dviejomis linijomis – ir tragiška, ir komiška, dabar teks lengvinti visą savo rolę, nes Svynį Todą vadinantis Kostas turi sunkios energijos. Šiaip ir aš esu iš tų vadinamųjų sunkiasvorių. Reikės labai pasistengti, kad iškelčiau save į viršų tam, kad spektaklis netaptų labai sunkus. O šiaip – visada smagu nauji žmonės, jie labai pagyvina spektaklius.

– Ar yra toks atlikėjas su kuriuo labai norėtumėte sudainuoti duetu?

– Yra keletas žmonių. Ypač norėčiau dainuoti duetu su savo angelu sargu (juokiasi).

– O ar yra tokia vieta, kurioje svajoji padainuoti?

– Ne. Man svarbesnis pats kūrybinis procesas, domina žmonės, su kuriais dirbu, ir vaidmenys, kuriuos kuriu. Kur visa tai rodoma – nesvarbu.

– Šiemet daugiausia dainuosi Lietuvoje?

– Ne tik – turiu porą spektaklių Armėnijoje, Rygoje bus nemažai darbo, Anglijoje.

– Buvai pasirodžiusi LNK „Muzikos akademijoje“. Dabar nesirodai televizijoje, kodėl – nėra laiko ar noro?

– Nėra noro. Visiškai. Buvo pasiūlymų, manęs ten netraukia. Galbūt per daug kolegų jau televizijoje, kažkas nebegerai.

– Kokia buvo tavo reakcija, į tai, kad buvai supiršta su Modestu Pitrėnu?

– Visiškai nesureagavau į tokias kalbas, nes tai absurdas.