Joana Gedmintaitė: „Mikrofonai ne man“

 Dainuoti svajojote nuo vaikystės?

Kiek save prisimenu (juokiasi), visada dainuodavau. Ar namuose, ar laukuose, ar miške – visada traukdavau dainas. Muzika nuo pat mažens mane viliojo.

Nedomino jokia kita profesija?

Kaip ir Asmik Grigorian, labai svajojau apie baletą. Bet žinojau, kad balerina niekad netapsiu, galimybių nebuvo, tad svajonės liko svajonėmis. Nuo mažų dienų pirmenybę teikiau dainavimui.

Esate žemaitė, o žemaičiai garsėja kaip tvirto būdo žmonės. Kokia jūs?

Daugelis žemaičius įsivaizduoja kaip storakakčius, užsispyrusius. Aš stengiuosi nesureikšminti tų „regioninių“ savybių. Nors mes prie jūros arčiau, gal todėl tokie ir užsispyrę... O aš... Nesu iš lengvų žmonių, kurie greitai nusivilia ar palieka, ką pradėję. Pastebiu tą ir namuose, buitiniuose dalykuose. Jei kas netvarkingai guli, būtinai turiu atrišti, gražiai išpakuoti. Mano anytėlė dzūkelė – ji kantrybės neturi, suplėšo. O aš, pastebiu, visus siūlus noriu gražiai atpainioti.

Scenoje ir gyvenime jūs ta pati Joana?

Mano vaidmenys labai skirtingi – yra ir šmaikščių, ir labai aktyvių, ir pasyvių, ir sielvartingų. Tenka save atrasti vis iš naujo. Aišku, namuose esi kitoks žmogus nei atlikdamas vaidmenį. Šiek tiek tų bruožų, žinoma, išlieka, juk savęs nepakeisi. Namuose esu reiklesnė, o profesinėje srityje – reiklesnė pati sau. Man įdomu kurti tiek šviesius, tiek morališkai sudėtingus vaidmenis. Kai meti sau iššūkį – savyje atrandi tokių dalykų, apie kuriuos manei, kad niekada nesugebėsi. Neretai pati muzika užduoda toną ir padeda atsiskleisti.

Kaip prasidėjo jūsų kelionė su „bohemiečiais“?

Mano pirmasis susitikimas su režisiere Dalia Ibelhauptaite buvo „Pajacuose“, antrajame pastatyme. Pirmajame „Pajacų“ pastatyme pasirodė dainininkė iš Australijos. Tai buvo 2003-iaisiais. Labai džiaugiuosi, kad dalyvaudama perklausoje patikau, mane priglaudė, pastebėjo. „Bohemiečių“ dar nebuvo, buvo pati pradžia. Buvo kitokios sąlygos, kita specifika.

Kokios buvo nuotaikos tada, pačioje „bohemiečių“ pradžioje?

Didžiausias variklis buvo noras. Degėme norėdami padaryti kažką naujo, ko dar nėra buvę – surinkti visus tuos jaunus dainininkus, parodyti visai Lietuvai, kad čia yra žmonių, kurie gali dainuoti, gali vaidinti, kad nebūtina išvykti. Džiaugiuosi, kad Dalia ryžosi tokiam dalykui. Žinoma, be Gintaro Rinkevičiaus, Juozo Statkevičiaus būtų buvę sunkiau. Jie buvo jau iš anksčiau susižaidę ir susigroję, o ta idėja augo, išsivystė ir išsipildė. Padėjome ją įgyvendinti.

„Bohemiečių“ kelionė visada buvo sklandi?

Per visą mūsų kelionę iki artėjančio šimtojo spektaklio, „Bohemos“, buvo visko. Buvo ir nuogąstavimų, kad nepavyks. Juk esame kaip ir privatus teatras, mūsų niekas nefinansuoja. Dalia pati tuo rūpinasi ir tai – didžiulis krūvis. Vienetai tokių žmonių, kurie geba ne tik režisuoti, bet ir tvarkyti finansinę pusę. Buvo akimirkų, kai mąstėme, kad per giliai įklimpome. Bet tikėjimas ir noras mus visą laiką išgelbėdavo. Vis dar gyvuojame ir, manau, kad viskas bus gerai.

Visi „bohemiečiai“ tvirtina esantys šeima. Kodėl jums taip malonu ir lengva dirbti kartu?

Tiesiog esame beveik visi pažįstami – studijos akademijoje, darbas teatre. Mes panašaus amžiaus. Pati Dalia, G.Rinkevičius sudaro tokią terpę, kad visi palaikytų vienas kitą. Tas buvimas kartu tarsi ir yra ta bohema. Kai būname kartu, kyla naujų idėjų. Tai gyvenimo būdas, tai smagu ir džiaugiuosi turėdama tokią šeimą. Mus vienija bendros idėjos ir troškimas kažką nuveikti. Matome ir tą sudėtingąją pusę, tačiau sunkumai mus vienija.

Kur dar, be spektaklių su „bohemiečiais“ dirbate?

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, anksčiau dainavau Kaune. Būna nemažai koncertų Lietuvoje ir užsienyje.

Kituose teatruose tarp solisčių nemaža konkurencija. Naujausiame „Svynyje Tode“ jus pakeitė Lauryna Bendžiūnaitė, kaip jūs į tai reagavote?

Visi mes žmonės. Pačiai teko dainuoti sergant gripu, beje, tame pačiame „Svynyje Tode“ tik anksčiau. Tada nebuvo kam manęs pakeisti ir buvo baisu ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl to, kad galiu užkrėsti kolegas. Manau, gerai, kai yra kas tave gali pakeisti. Kas bebūtų, kiekvienam užteks vietos po saule. Mes kiekvienas turime kažką savo ir įnešame šį tą savo į spektaklį. Labai gerai, kai yra nors kokia konkurencija, be jos juk būtų nuobodu.  Konkurencija priverčia pasitempti, stengtis labiau, neapsnūsti, neapkiautėti ir neapaugti žolėmis (juokiasi).

Koks „bohemiečių“ spektaklis kelia daugiausia emocijų, kodėl?

Mano mėgstamiausia opera pati pirmoji – „Pajacai“. Aišku, man labai miela ir „Bohema“. Tai fantastiška opera. „Svynis Todas“ yra kito tipo, tai miuziklas, bet irgi savotiškai žavus.

Ar yra opera, kurioje labai norėtumėte sukurti personažą?

Taip, labai norėčiau pasirodyti Gaetano Donizetti operoje „Lucia de Lammermoor“. Manau, ji tinka mano balsui, tai tikra svajonių opera.

Galbūt pamenate kokį smagų nutikimą iš „bohemiečių“ gyvenimo?

Na, kad labai ryškių tai ne. Yra buvę, kad korsetas per „Bohemą“ (Joana vaidina Mimi, – aut.past.) tiek užspaudė, kad negalėjau kvėpuoti, o partneris, atvykęs iš užsienio, nelabai žinojo tų mizanscenų ir taip užgulė, o aš turėjau dainuot. Tik jaučiau, kad negaliu kvėpuoti taip užspausta, bet kažkaip išsisukau. Miuzetei, kurią vaidino Asmik, vienoje scenoje reikia vilkint labai siaurą rūbą užbėgti laipteliais į viršų šaukiant, kad Mimi bloga. Ji kažkaip paslydo ir jai praplyšo sijonas... Operos ir baleto teatre daugiau būna kuriozų (juokiasi).

Nemažai koncertuojate, kur jums maloniausia dainuoti?

Saviems. Nors tai savotiškai sunku. Geriausia, saviems svetur (juokiasi). Grįžti į Rietavą ir ten koncertuoti yra žiauriai sunku. Nežinau, kodėl. Širdis dreba, nors įprastai koncertuose taip nebūna. Yra ir kitas aspektas – mūsų salėse neretai yra problemų su akustika. Užsienyje, žinomose salėse, didžiulis malonumas dainuoti kelių tūkstančių miniai kai nereikia net mikrofono – dainininkas gerai girdimas ir gali nepersitempdamas muzikuoti.

Su kokiu atlikėju norėtumėte sudainuoti duetu?

Visada turėjau slaptą svajonę dalyvauti spektaklyje, kuriame vaidina ir mano profesorė Irena Milkevičiūtė. Kartu su ja norėčiau padainuoti, bet kol kas neišsipildė.

Ką veikiate be dainavimo? Kaip atrandate laiko sau, kokių turite pomėgių?

Visiems turbūt tas laikas per greitai bėga. Juokauju, kad dar nepriėjau iki to, kad pagalvę neščiausi į teatrą, bet jau greitai reikės. Aišku, kiek lieka laiko, stengiuosi skirti savo vaikui, vyrui ir gėlėms. Pastarosios yra mano pomėgis. Mėgstu jas auginti, tačiau dabar jos yra nuskriaustos ir nuvytusios. Fiziškai nepajėgiu. Artėja pavasaris ir nežinau, ką daryti – ar jų sumažinti, bet labai gaila... Yra tų pomėgių ir daugiau – mėgstu skaityti knygas, siuvinėti, siūti, megzti ir valgio pagaminti – kaip kiekviena moteris turbūt. Ir karoliukus verti, miške pasivaikščioti, paslidinėti... Vaikystėje norėjau išmėginti dailųjį čiuožimą, bet taip ir nepavyko, o dabar jau baisu. Žinau, kad išeisiu ir būsiu kaip karvė ant ledo. Baisu, kad ko nesusilaužyčiau.

Kodėl dalyvavote „Triumfo arkoje“, juk pripažinimo jums netrūksta?

Tiesiog manęs labai gražiai prašė, kad dalyvaučiau... Kita vertus, tai buvo nauja patirtis. Su mikrofonu dainuoti anksčiau labai retai kada tekdavo, tai visai kita specifika. Sakyčiau, tai ne man (šypsosi). Mikrofonas ir aš dirbame ne kartu, o jei su stovu mikrofonas – išvis tragedija (juokiasi). Kai dainuoju turiu gestikuliuoti, vaikščioti, o mikrofonas sukausto. Sako, blogam šokėjui viskas trukdo, tai man „Triumfo arkoje“ sukliudė mikrofonai. Po to, žinoma, susigyvenau, bet pradžioje buvo sunku. Šiaip buvo smagu, juk kita aplinka, kitoks pasiruošimas. Turi labai greitai išmokti kūrinius, būti visada pasirengęs.