Kostas Smoriginas: „Niekas niekur mūsų nelaukia išskėstomis rankomis“

Grįžai į Lietuvą laikinai, dėl darbų, ar sava šalis taps namais visam laikui?

Mano namai bus Lietuvoje, o kur dirbti – galima rinktis. Mano namai čia ir visada čia sugrįšiu. Darbo Lietuvoje daug neturiu, jis – kitose šalyse.

Kodėl lietuviai operos solistai mokęsi Londone dažnai būna reti svečiai Lietuvos scenose?

Nežinau, kaip kiti, bet aš dirbu su agentūra, turiu agentą, kuris viskuo rūpinasi. Lietuvos teatrai neįeina į garsių Europos teatrų sąrašą. Man labai malonu čia dirbti, nes čia – savi žmonės, draugai, šeima, tačiau yra kaip yra. Šiais metais daugiausiai dirbsiu Amerikoje.

Kokių vaidmenų imtis įdomiausia?

Visi vaidmenys įdomus. Svarbiausia – neperšokti per patį save. Reikia vaidinti vaidmenis, kuriuos gali vaidinti šią akimirką – pagal amžių, pagal balsą, pagal išvaizdą. Mano balso tipui (Kostas – bosas, – aut. past.), ypač vyresniems vyrams, dažniausiai tenka „blogiečių“ vaidmenys. Visi gerieji įsimylėjėliai dažniausiai būna tenorai. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo operos istorijos.

Galbūt yra opera, kuri tau itin patiko?

Kaip bebūtų keista, man labai įdomi kompozitoriaus Albano Bergo opera „Lulu“. Ji yra labai retai atliekama. Tai įdomi moters istorija – nuo pat viršaus iki dugno. Man įdomu tai, kas sudaro kažkokius iššūkius, pavyzdžiui, sudainuoti vaidmenį, kurio niekada anksčiau nedainavau. Kita vertus, dar esu jaunas ir privalau sudainuoti tai, ką reikia pagal amžių, kas yra ne per sunku, tai, ką galiu padaryti. Dabar dar pati karjeros pradžia, ypač su mano balsu. Bosų branda ateina maždaug nuo 40-ies metų.

Koks tavo, kaip operos solisto, tikslas?

Viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Esu laimingas žmogus – turiu kontraktų puikiuose teatruose, viso pasaulio pripažintuose, garsiausiuose teatruose. Žiūriu į tai kaip į darbą, o ne kažkokį pasiekimą. Galbūt tai skamba banaliai, bet tiesiog atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Yra daugybė talentingų žmonių, turinčių puikius balsus ir išvaizdą. Bet juk ne visiems pasiseka, kad tave pastebėtų, patiktų tavo balso tembras. Gerų dainininkų yra tūkstančiai. Aš konkurencijos nejaučiu, nesigręžioju atgal. Man patinka dainuoti su kolegomis, kurie yra tolygūs ar net geresni, turintys daugiau patirties. Iš jų mokaisi.

Šiandien visi tau gali šypsotis ir visur kviesti, o kitą dieną jie nusigręš. Viskas labai trapu ir sąlygiška.Operos solistų grafikai itin įtempti – vis repeticijos, pasirodymai. Kartais nebūna taip, kad pavargsti nuo operos, nes ji užimą visą laiką?

Būna. Bet kartais reikia mokėt save sustabdyt. Pasakyt „Stop“ ir sustot. Ne visada reikia gyventi tik šiandien diena, svarbu suprasti, kad tavo kelias gali būti labai ilgas. Reikia, kad savęs nepertemptum. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, reikia prisiminti posakį, kad „nuvarytus arklius nušauna“. Šiandien dainuoji Kongresų rūmuose Vilniuje, Londone ar Niujorke. Kol dainuoji, esi reikalingas. Jei pervargsti – dainuoti nebegali. Šiandien tau visi gali šypsotis ir visur kviesti, o kitą dieną visi nusigręš. Viskas labai trapu ir sąlygiška. Visada turi galvoti į priekį, mąstyti, kas tavęs laukia. Kai labai pavargsti, smegenys nepailsi, gali galvoti tik apie tą muziką, juolab pavargsti nuo repeticijų, tai užburtas ratas.

Kalbama, kad jaunystėje buvai šiek tiek „blogietis“. Kodėl?

Nebuvau „blogietis“. Aš nebuvau didelis paklydėlis, tiesiog buvau jaunas, norėjosi šėlti, bendrauti su gražiom panom, sėdėti su draugeliais. Buvau kaip ir visi jauni žmonės. Tada nebuvau pakankamai atsakingas nei už save patį, nei už kitus žmones. Tai buvo maištas, protestas. Visa tai baigėsi, kai išvažiavau į Angliją. Likau vienas, reikėjo gyvenimą pradėti iš naujo, reikėjo pažint naujus žmones, užsitarnauti jų pasitikėjimą.

Dabar Lietuvoje daugybė jaunų žmonių, kurie viskuo nepatenkinti, nemato šviesios ateities. Ką galėtum jiems patarti?

Tegu jie pažiūri, kokių žmonių yra aplinkui. Yra tokių, kurie iš tiesų nelaimingi. Jie negali vaikščioti, matyti ar girdėti, kiek vaikų gyvena be tėvų. Tokiems žmonėms kur kas sudėtingiau kurti ateitį. Tai – valstybės problema. Tačiau tai, kad esi sveikas – jau paskata gyventi. Gyvenimas negali sustoti sunkumo akimirką. Jei negalėčiau dainuoti, imčiausi kažko kito. Pasiduoti negalima. Niekur nelaukia tavęs niekas išskėstom rankom. Pats turi padaryti viską dėl savo ateities.

Reikia mokėti ne tik „įeiti“ į vaidmenį, bet ir iš jo „išeiti“Netrukus vaidinsi trileryje „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Tam, kad perteiktų jausmus žiūrovui, atlikėjai turi labai susitapatinti su savo personažu. Ar tau nebuvo sunku – juk Svynio vaidmuo toks tamsus, praktiškai ant beprotybės ribos?

Labai sunku. Aš tos tamsos, tamsių pojūčių turiu gyvenime. Tai ne dėl to, kad esu juodas, tamsus žmogus. Iš artistinės pusės, man tai išeina natūraliai. Bet tai labai sunku. Tu turi save įtikinti, kad visas gyvenimas sudužo, privalai tuo patikėti. Suvokiu, kad gyvenimas sugriuvo, kad nieko nebeturiu. Svyniui pasimaišo protas, jis pradeda visus pjauti. Jis papjauna žmogų ir ramiai dainuoja apie meilę. Arba perpjauna gerklę ir žiūri, kaip varva kraujas. Tai pasidaro normalu, tampi maniakas. Reikia mokėti ne tik „įeiti“ į vaidmenį, bet ir iš jo „išeiti“. Tai atima labai daug jėgų. Grįžtu namo ir sėdžiu, negaliu išlįsti iš tos būsenos, pagaunu save galvodamas „kiek gali tai tęstis“. Kartais pradedi tuo mėgautis.

Norėjai tokio vaidmens?

Man tai buvo labai didelis iššūkis.

Kaip vertini savo „Svynio Todo“ kolegas?

Komanda puiki. Ką jau kalbėti apie tai, kad Asmik Grigorian pažįstu praktiškai 30 metų, vaikystėje kartu žaisdavome.

Jūs kadaise buvote kaimynai, ar ne?

Gyvenome skirtingose laiptinėse, bet augome kartu. Kai mes išsikraustėme, daug metų Asmik nemačiau. Po to, berods, akademijoje susitikome.

Nebuvo keista, kad pasukote tuo pačiu profesiniu keliu, o gal jau smėlio dėžėje apie operos solistų karjerą pakalbėdavote?

Susitikti akademijoje buvo keista. Nekeista, kad Asmik tapo operos soliste, juk abu jos tėvai dainavo. Bet visi mano draugai, su kuriais irgi augau, svajojo apie aktorinį. Aš irgi tokią mintį turėjau, norėjau būti artistu. Tačiau tam tikrų žmonių, turėjusių puikias ausis, dėka, buvau išgirstas ir paragintas dainuoti.

Kaip sekasi derinti darbą scenoje ir šeimyninį gyvenimą? Juk yra gerbėjos, o ir spektakliuose netrūksta romantiškų scenų...

Žmona (28-erių Dainora – smuikininkė, – aut. past.) susitaiko, o ką daryti (šypsosi). Bandė gerbėjos man rašyti visokius laiškus, „Facebook“ svetainėje kalbinti... Aš visą laiką tai ignoruoju, man tai nėra įdomu. Nuotykių aš neieškau. Turiu šeimą, mylimą moterį, vaikus. Tiesiog neprisileidžiu gerbėjų ir nepasiduodu provokacijoms. Visos tos istorijos, kad „kažkas kažką nuviliojo“ reiškia tik tai, kad žmogus išskydo, padarė klaidą ir leido vienam ar kitam dalykui nutikti. Jei nenori veltis į avantiūras, tai akivaizdu.

Kalbant apie scenos partneres, iš tiesų labai dažnai ne tik operos, bet ir dramos teatro scenoje partneriai įsimyli vienas kitą. Taip būna. Juk scenoje neretai turi bučiuotis ir tą daryti natūraliai, iš tikrųjų, o ne tik lūpas sudėti. Tiesiog reikia atskirti realybę ir gyvenimą scenoje.

O vaikai dar nesakė, kad užaugę nori būti kaip tėtis ir dainuoti? 

Ne, tikrai ne. Dar anksti apie tai kalbėti – Godai vasarį sueis 6-eri, o mažajam Kostui vasarį sueis 2-eji.

Ar turi kokį hobį?

Ne, nebeturiu. Man patikdavo visokia nauja technika, krapštytis joje ką nors. Arba net būdavo sėdėdavau, kurdavau tinklalapius. Dabar visiškai neturiu laiko. Neturiu laiko nieko daryti. Nei muzikos klausau, nei knygą skaitau... Visiškai nėra kada, fiziškai nespėju. Galima šiek tiek atsipūsti vasarą, bet ir tai, ateinančią vasarą jei labai pasiseks turėsiu dvi laisvas savaites pagal savo dabartinį grafiką. Jei manęs dar neapkraus darbais. Svajoju apie tas dvi savaites, kai galėsiu pasakyti „dabar nieko nedarysiu“. Galėčiau sėdėti, gerti skanų alų, žvejoti, vaikštinėti ir švilpauti (šypsosi).

Kodėl solistai prisiima tiek daug darbų, kad nebelieka nė minutės atsikvėpti. Atsisakyti negalima, ar visgi dėl pinigų?

Aš pasidariau sau išbandymą. O jei apsiimi darbų – turi juos pabaigti.

Tu optimistas?

Žinoma. Neverta gyventi kitaip (šypsosi).