Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursui: ekstremali kelionė dviračiu

Išvyka dviračiais
Miglės Chmieliauskaitės nuotr. / Išvyka dviračiais
0
Skaitysiu vėliau
A A

Niekada nemaniau, kad pirmą kartą užlipusi ant dviračio , aš niekada nenorėsiu nuo jo nulipti. Niekada nemaniau, kad tai taps mano laisvalaikio dalis, kad bent menkiausiai galimybei pasitaikius, aš tik ir norėsiu sėdėti ant dviračio. Tačiau taip ir įvyko. Tai tęsiasi ir tęsiasi...metai iš metų, vieną sezoną keičia kitas, ir tai vis tęsiasi. Vieną kelionę keičia kita, kol galiausiai priėjau prie šios.

Viskas prasidėjo nuo to, kad su geriausia drauge sugalvojome važiuoti pasivažinėti po Kauno apylinkes. Kaip ir visuomet, prieš pradėdamos važinėti mes susidarome maršrutą, kuriuo tą dieną važinėsime. Į visus maršrutus visada įeina mėgiamiausia mūsų Kauno vieta, tai Dainų slėnis. Dar nebuvo tokio pasivažinėjimo, kad ąžuolynas mūsų nebūtų sulaukęs.

Taigi, nuvažiavome, pasigrožėjome gamta, ir netikėtai šovė mintis važiuoti pas draugę į sodą. O iki to sodo gal 30 km. Į vieną pusę. Nieko nelaukdamos, mes  grįžom į namus ruoštis šiek tiek didesnei kelionei nei po Kauno miestą. Susikrovėme pilną kuprinę vandens butelaičių ir maisto, tačiau svarbiausias akcentas buvo liemenė, kuri turėtų apsaugoti mus nuo pavojų kelyje. Taip pat ant kuprinių prisikabinome po kelis atšvaitus. Dėl viso pikto... ir pirmyn į kelią.

Kelias nebuvo labai tobulas važiavimui, kadangi toje važiavimo atkarpoje buvo labai daug kalnų ir pakalnių. Mūsų nelabai mėgstama trasa, tačiau to išvengti negalėjome. Važiavome nelabai greitai, kadangi buvo labai karšta vasaros diena.

Tačiau netrukus supratau, kad padarėme menką klaidelę. Tiksliau, aš padariau. Neįvertinau savo

Miglės Chmieliauskaitės nuotr. /Kelionė dviračiais
Miglės Chmieliauskaitės nuotr. /Kelionė dviračiais

dviračio techninės būklės. Gal po aštuonių metų tarnavimo, mano dviratukas pradėjo reikalauti vis dažnesnio sustojimo. Matyt, tiek ir tereikėjo jam... Važiuojant į kalną, pedalai tiesiog ėmė ir nebesimynė, traškesys buvo toks, tarsi grotų simfoninis orkestras su išderintais instrumentais. Sustojome  ir galvojome kaip greičiau pasiekti kelionės tikslą. Na, ką gi, dviratis sunkiai juda iš vietos, tačiau liko dar vienas kalnas. Kas belieka, kaip tik stumti ir leisti jam ilsėtis. Vos  ne vos, pasiekėme sodą. Pailsėjus, teko dviratuką apsiversti ir apžiūrėti, kas jam nutiko. Nelabai aš ten ką ir galėjau padaryti, tačiau vis šis tas išėjo... Tačiau likome nakvoti sode ir šiek tiek pailsėti.

Kitą rytą paėmiau dviratį ir sakau draugei:  „Kaip bus, taip bus, bet aš grįšiu su juo namo“. Visa laimė, kad dabar reikėjo ne kilti į kalnus, o nusileisti. Tai šiek tiek palengvino dviračio darbą. Žinoma, kaip ir tikėjomės, kelionės važiavimo laikas gerokai prailgėjo dėl techninių kliūčių, tačiau namus pasiekėme!

Kitą dieną, teko savo draugą atiduoti į meistrų rankas. Tačiau jie nieko gero nežadėjo. Štai ir baigėsi jo nuolankus ir ištikimas tarnavimas man. Man rodos, kad tokios techniškai baisios išvykos neteko turėti, todėl manau, kad ji man bus ir išskirtinė iš visų mano nuvažiuotų kelionių. Tiesą pasakius, nenorėčiau turėti pakartojimo, bet be dviračio būtų liūdna.

Komentarai
Temos Dviratis
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min