Sostinės dviračių takai: vakar, šiandien, rytoj

Visi yra girdėję pasakojimų apie nelogiškai nužymėtus, iš niekur prasidedančius ir į niekur nevedančius takus, neatidžių dviratininkų tykančius medžius, stulpus ir stulpelius bei aukštus bortelius.

Dviratininkai entuziastai, kai turi ūpo, juokauja: dviračių takus braižė valdininkai, kurie važinėja automobiliu ir nemato realių savo darbo vaisių. Paprasti dviratininkai apskritai vadovaujasi logika važiuoti ten, kur yra patogiau –dviračių taku, šaligatviu, ar gatve.
Policininkai irgi užsimerkia, kai dviračiai rieda šaligatviais, gatvėmis, nors šalia ir būna pažymėtas dviračių takas (tai yra neteisėta), tarsi suprasdami situaciją.
Bet jeigu emocijas, o kartais ir nusistovėjusius stereotipus atidėjus į šalį, kokia dviračių takų ir trasų padėtis?

Naujų neties, tvarkys esamus

Populiaru sakyti, kad Vilnius dūsta nuo automobilių, vis užsimenama apie tai, kad reikėtų mažinti automobilių srautus Vilniaus centre. Geresnių sąlygų sudarymas dviratininkams – vienas iš galimų sprendimų, tačiau realiai matoma situacija ir darbai kalba ką kita.

Pamėginus Vilniaus savivaldybės administracijoje surasti valdininkus, kurie galėtų papasakoti apie dviračių takus, nejučiomis kilo sugretinimas su pačia takų infrastruktūros kokybe. Vienas žmogus siunčia pas kitą, šis pas trečią, tas vėl pas pirmąjį.

Iš galų gale įvykusio pokalbio galima suprasti, kad santykiai tarp dviratininkų bendrijos atstovų ir atsakingų pareigūnų yra įtempti – abi pusės nevengia aštrios kritikos kitų atžvilgiu.

Vilniaus mieste šiuo metu valdininkai suskaičiuoja apie 82 kilometrus dviračių takų. Tai apima visus – ant šaligatvių, gatvių pažymėtus takus, taip pat atskirai nuo jų įrengtus. Didžiąja dalimi tai – atskiros atkarpos, kurios nėra sujungtos į bendrą tinklą ir tai labiausiai erzina prie tvarkingo važiavimo ir taisyklių laikymosi įpratusius dviratininkus.

Pernai tuo galėjo įsitikinti ir savivaldybės administracijos darbuotojai – jiems Lietuvos dviratininkų bendrija (LDB) surengė ekskursiją dviračiais Vilniaus centre. Šįmet bent kol kas nėra planuojama įrenginėti naujų takų – tik aptvarkyti senuosius atnaujinant jų ženklinimą.

Komunalinio ūkio departamento eismo organizavimo skyriaus eismo valdymo poskyrio vadovas Tomas Kamaitis sakė, kad tvarkant dviračių takų infrastruktūrą nemažai padaryta pernai –nuleisti nuvažiavimai, įrengtos naujos atkarpos, pakeistos – „ištiesintos“ kai kurios anksčiau nupieštos atkarpos.

Jis minėjo, kad savivaldybės atstovai irgi važinėja, stebi dviračių takus, fotografuoja. Užsiminus, kad dviratininkai piktinasi takais, jų kokybe, T.Kamaitis atšovė, jog jie nieko nesiūlo, o apsiriboja tik vieša kritika bei pastabomis, kurios nepasiteisina. Kaip pavyzdį jis nurodė Minties gatvę. Ten ant šaligatvio buvo įrengtas takas, kuris tapo pakankamai populiarus, nors dviratininkų atstovai tvirtino, kad juo nevažinės.

Nevykusių sprendimų galerija

Tačiau LDB tarybos narys Eduardas Kriščiūnas, ko gero, pagrindinis valdininkų, atsakingų už dviračių takus, kritikas, irgi nebuvo pėsčias. Anot jo, normaliam susisiekimui trasų beveik nėra, nes takai prasideda ir baigiasi laukuose. O ant šaligatvių nupiešiami takai neturi prasmės, nes nei dviratininkai, nei pėstieji nesilaiko taisyklių.

Jis yra nusiuntęs į savivaldybės administraciją kelis šimtus nuotraukų su dviračių trasomis ir pasiūlymais, ką daryti, surengtas ir susitikimas, sutarta, ką galima padaryti, tačiau buvo arba nedaroma, arba daroma ne ten ir ne tai, kas buvo pasiūlyta. „Sugaišau dvi dienas, važinėjau, fotografavau. Reakcija – nulis“, – sakė pašnekovas.

Interneto forume www.gerasdviratis.lt/forum vilnietis deda nuotraukas ir pastebėjimus apie, jo galva, nelogiškus, nepatogius ar apskritai absurdiškus sprendimus, prieštaraujančius ir Vilniaus miesto bendrajam planui ar projektams.

Pagal bendrąjį Vilniaus miesto planą, per Lazdynų tiltą turėjo eiti dviračių takas, tačiau rekonstravus tiltą takui vietos neatsirado. Nors bendrasis planas yra privalomas dokumentas, iš savivaldybės buvo gautas atsakymas, kad takas nebuvo numatytas techniniame projekte.

Kitas pavyzdys – takas Birutės gatvėje. Tiksliau – trumpa atkarpa už stadiono esančiame takelyje, jį užpylus skaldele. „Tuo tarpu, ten kur buvo suprojektuota 0,5 km ilgio dviračių trasa, įrengtos automobilių stovėjimo vietos“, – dėstė jis. Pastaroji tako atkarpa turėjo būti dalis trasos, jungiančios Vingio parko pėsčiųjų tiltą su senuoju Žvėryno tiltu.

E.Kriščiūnas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dviračių tako ženklu ženklinami takai, kur to visai nereikėtų daryti. Pavyzdžiui, miško takeliai Valakampiuose arba per purvyną einantis takas. Pažymėjus jį dviračio tako ženklu, atimama galimybė važiuoti gatve, nes ženklas įpareigoja rinktis pažymėtą taką.
Pernai sudarytą Vilniaus miesto dviračių trasų planą galima rasti internete www.vilnius.lt/I/dviraciu_trasu_planas.jpg. Interaktyvūs teminiai Vilniaus miesto žemėlapiai, kuriuose sužymėtos ir esamos, suprojektuotos bei planuojamos dviračių trasos dar savaitės pradžioje buvo pasiekiamas adresu map.vilnius.lt/temos/Run.htm, tačiau dieną prieš straipsnį atiduodant spaudai jis nustojo veikti.

Vilčių teikia naujovės

Vis dėlto, gausėjant dviratininkų ir gatvėse, ir valdžios institucijose, laukiama palankių naujienų. Susisiekimo ministerijoje svarstomi įvairūs projektai, strateginės reikšmės dokumentai, įstatymų pakeitimai, kurie turėtų gerokai palengvinti susisiekimą dviračiais, kuriamos dviračių takų įrengimo taisyklės.

Tarp Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme planuojamų pakeitimų – nauja, dviračių juostos sąvoka, kuri įteisintų važiuojamojoje dalyje ištisine linija atskirtą dviračiams važiuoti skirtą kelio dalį.
Patikslintas ir dviračių tako apibrėžimas, nurodant, kad jis turi būti atskirtas nuo kelio ar jo dalių inžinerinėmis kelio priemonėmis, o ne ženklais, kaip yra dabar. Taip pat planuojama leisti, Kelių eismo taisyklėse (KET) nustatytais atvejais, dviračiais važiuoti ir šaligatviais, kuriuose nėra pažymėti dviračių takai.

Saugaus eismo skyriaus vedėjas Vidmantas Pumputis informavo, kad jau yra KET pakeitimų projektai, bet kol kas nenorėjo kalbėti apie tuos atvejus, kol jie nebus suderinti: „Jų bus nemažai. Pagrindinis dalyvis šaligatvyje bus pėstysis. Dviratininkams reikės įvertinti jų srautą, sumažinti greitį“.
Planuojama dviračiu keliais leisti važiuoti ir vaikams nuo 8 metų, tiesa, su suaugusiojo priežiūra. Dabar galioja nuostata, kuri leidžia keliu važiuoti ne jaunesniems nei 14 metų vaikams, o išklausius mokymo kursą ir gavus pažymėjimą – ne jaunesniems nei 12 metų vaikams.Žadama įteisinti oranžinio švyturėlio naudojimą automobiliuose, lydinčiuose dviratininkų grupes. Tokiai grupei taip pat nereikėtų pervažiuoti iš kelio į šalia esantį dviračių taką.

„Šįmet bus priimtos ir dviračių takų projektavimo taisyklės. Pagal jas savivaldybės galės aiškiai ir suprantamai projektuoti takus, nes susiduriame su problema, kad kiekviena savivaldybe skirtingai ženklina susikirtimus, arba jų visai neženklina“, – pridūrė V.Pumputis. Tai taip pat apimtų ir visus kitus takų projektavimo aspektus, suvienodintų dviračių takus.

Anot jo, visi šie pakeitimai turėtų paspartinti dviračių eismo plėtrą, padaryti juos patrauklesniais.
Svarstomi ir Olandijos sprendimai dviračių eismui užmiestyje. Dviračių juostos yra sudedamoji kelio dalis, kurioje pirmenybę turi dviratininkai. Greitis tokiuose keliuose yra ribojamas iki 60 kilometrų per valandą. Automobilių vairuotojams važiuoti abejomis kryptimis skirta tik viena juosta per vidurį – prasilenkdami jie pirmiausia turi pristabdyti, jeigu dviračių juosta važiuoja dviratininkai.

Įteisinti tokią galimybę Lietuvos rajoniniuose bei vietiniuose keliuose, anot V.Pumpučio, būtų radikalus sprendimas, kurį priimti dar būtų ankstoka.

Į dviračių takų ir trasų problemą galima žvelgti skeptiškai, numoti ranka ir teigti, kad niekas vis tiek nepasikeis. Arba pažvelgti į tiek valdininkų, tiek pavienių entuziastų pastangas optimistiškai ir visiems labiau įsitraukti siūlant sprendimus, taisant klaidas.

Pavyzdys – Panevėžys

Visiems didiesiems Lietuvos miestams pavyzdžiu neretai nurodomas Panevėžys, kurį galima pelnytai pavadinti lyderiu. Jame, kartu su užmiesčio takais, yra apie 130 kilometrų dviračių trasų, kurios yra protingai sujungtos į tinklą taip, kad būtų įmanoma pažymėtais takais susisiekti tarp miesto mikrorajonų.

Visa ši infrastruktūra Panevėžyje buvo sukurta entuziastų iniciatyva ir, nemažai atvejų, jų pačių rankomis.

Kaip sakė vienas šio miesto dviratininkų entuziastų Alfonsas Barauskas, rūpintis takais buvo pradėta prieš 16 metų. Tada Panevėžyje buvo kelios pavienės trasos, bet jos buvo jau už miesto. O savivaldybė, kaip ir dažnai pasitaiko, tuomet atsakė, kad dviračių takai gerai, bet nėra pinigų.

„Suorganizavome talkas ir pradėjome patys daryti nuvažiavimus nuo šaligatvių. Vėliau pradėjome samdyti darbininkus. Padarėme maždaug 15 kilometrų takų, juos paženklinome. Tai buvo pirminis etapas. Aišku, pridarėme broko, savivaldybė net patraukė atsakomybėn, tiesa, nenubaudė, tik pabarė ir nurodė nutraukti tokius darbus“, – pasakojo A. Barauskas.

Po tokio savavališko akibrokšto, savivaldybė jau pati kitais metais skyrė lėšų ir pasamdė specialistus, o dviratininkai kūrė schemas, jas derino ir rodė ar savo pavyzdžiu demonstravo, kur ką reikia daryti.
Jų iniciatyva buvo padaryti nuolaidūs nuvažiavimai, praplatinti kai kurie pernelyg siauri šaligatviai, įrengti ženklai. Taip pat buvo įrengiamos ir rodyklės, rodančios kur kuriuo taku galima nuvažiuoti – anot A.Barausko, tokių rodyklių nebuvo nė viename mieste.

Iš miesto centro dabar galima dviračių trasomis važiuoti septyniomis kryptimis. Be to, šios trasos jungiasi su rajoninėmis dviračių trasomis.

Įrenginėdami savo mieste takus, panevėžiečiai stengiasi juos tiesti ten, kur yra mažesnis automobilių srautas, platesni šaligatviai. Dabar jau pereita prie naujo etapo, kai trasos stengiamasi įrengiamos taip, kad jos nekirstų gatvių – takai eina po viadukais, tiltais. Viena tokia trasa, vadinama žydrąja, jau yra įrengta.