Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

12-metę globojanti Irena Jankauskienė: „Globėja tapau iš gailesčio tam vaikui“

Globėja Irena Jankauskienė iš Lazdijų rajono
Vilmos Danauskienės nuotr. / Globėja Irena Jankauskienė iš Lazdijų rajono
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Visą gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės, Kaune praleidusi 69-erių Irena Jankauskienė sako niekada nepagalvojusi, kad sulaukus garbaus amžiaus ne tik išsikraustys gyventi į kaimą, bet ir taps mažos mergaitės globėja.

Šiandien su ponia Irena kalbamės jos tėviškėje Avižonių kaime, Lazdijų rajone. Kai ieškojau, kaip nuvažiuoti iki josios sodybos, niekas Avižonyse ar gretimuose Papalazdijų kaimuose nežinojo, kur gyvena Jankauskienė.

„Gal ką sumaišėte, tokia pavarde čia tikrai niekas negyvena“, – sakė man keliose pirkiose, į kurias beldžiausi.

Ir tik vėliau viena moteris prisiminė. „Tai jūs čia Savonio Irutės gal ieškote? Nes pas ją mergaitė gyvena, anūkė“, – prasitarė ir tiksliai nurodė, kaip patekti į vienkiemyje įsikūrusias ponios Irenos valdas.

Mane pasitiko ne tik šeimininkė, bet ir jos globotinė – dvylikametė Gintarė. „Galime kalbėtis, tarp mūsų paslapčių nėra“, – nuramina Irena, pamačiusi mano klausiamą žvilgsnį.

Kartą sūnus grįžo kažkur iš kaimo baliaus. Ne vienas, su moterimi. O po kelių savaičių parsivežėm ir jos paliktą dukrą. Gintarei buvo treji metukai.

„Mama neatrašo į telefono žinutes“, – nudelbdama akis į žemę tyliai prataria mergaitė.

Į šiuos namus Gintarė pateko visai maža, vos trejų metukų.

„Kartą sūnus grįžo kažkur iš kaimo baliaus. Ne vienas, su moterimi. O po kelių savaičių parsivežėm ir jos paliktą dukrą. Gintarei buvo treji metukai“, – pasakoja ponia Irena.

Pasak moters, ji tuomet dar gyveno Kaune, tačiau visaip stengėsi padėti ir rūpinosi sūnaus šeima. „Priėmiau ir ją, ir jos vaiką. Nors žinojau, kad keturi prieš tai Dalios pagimdyti vaikai atimti ir įvaikinti Prancūzijoje ir Vokietijoje. Sakiau, bet juk ji tų vaikų nenužudė, tik paliko“, – sako Irena.

Kas savaitgalis – kelionė iš Kauno į Avižonis. Visuomet – pilnais krepšiais: maisto, išskalbtų skalbinių. Padėjo jaunai šeimai įsigyti galvijų, dvi karves, paukščių.

Rodos, reikėjo tik gyvent ir džiaugtis. Tačiau, neslepia Irena, pro jos moteriškas akis nepraslydo, kad naujoji marti – ir nevala, ir tinginė.

 

„Sūnus grįžta iš darbo, visą dieną prasėdėjęs kombaine. O ji net valgyt nesugebėdavo jam išvirt, baltinių išskalbt. Aš jai vis sakydavau, kad imkis į rankas, nes jis tave paliks“, – prisimena I.Jankauskienė.

Abu jaunieji pradėjo išgerdinėti, neslepia Irena. O įmartė – dar ir po svetimus vyrus žvalgytis.

Pragyvenęs septynerius metus, Irenos sūnus vieną dieną metė savo nekokios reputacijos sugyventinę ir persikėlė pas naują draugę, su kuria sukūrė šeimą ir gyvena iki šiol.

Po vyro išėjimo, Dalia su dukra dar kurį laiką gyveno pas anytą Ireną.

O po to iš Lazdijų rajono valdžios išsikaulijo socialinį būstą – kambarį liūdnai pagarsėjusiame bendrabutyje Gustaičio gatvėje, Lazdijuose.

„Apie tai, kokį vargą ten vargo šis mažas žmogutis, man papasakojo bendrabučio kaimynai. O vėliau tą patvirtino ir pati mergaitė“, – glausdama prie savęs globotinę prisiminė Irena.

Motinos gėrimai, orgijos su panašių į save gaujomis... Dukra buvo išvaroma į gatvę, kad prie prekybos centrų iš esančių šiukšliadėžių parneštų nuorūkų motinai ir jos sėbrams.

Motinos gėrimai, orgijos su panašių į save gaujomis... Dukra buvo išvaroma į gatvę, kad prie prekybos centrų iš esančių šiukšliadėžių parneštų nuorūkų motinai ir jos sėbrams.

„Motina su „kavalierium“ dulkinasi kambaryje, o dukra išvaryta glaudžiasi naktį koridoriuje“, – pasakojo Irena.

Buvo Velykos, kai Irena paprašė sūnaus nuvažiuoti į Lazdijus ir surasti mažąją Gintarę.

„Atvažiavo ji, sėdim mes prie stalo, o Gintarė apsikabins ir verkt – močiute, nepalik manęs, aš nenoriu pas mamą“, – kalbėdama Irena apsiverkia, tarsi tas būtų įvykę ne prieš porą metų, bet vakar.

Kai teisme buvo sprendžiama laikinoji mergaitės globa, biologinė motina net neatvyko į posėdį.

Kai teisme buvo sprendžiama laikinoji mergaitės globa, biologinė motina net neatvyko į posėdį.

Kai neseniai Irenai buvo suteiktos nuolatinės globėjos teisės, moteris savo kailiu pajuto, ką reiškia biurokratinis aparatas Lietuvoje.

„Man pikta ir skaudu, kai rėkia, kad vaikus globėjai ima dėl mokamų išmokų už juos. Aš nuo gegužės mėnesio už šitą vaiką negaunu nei cento, ir nieko – išgyvenam“, – sakė Irena.

Paklausta, kas yra sunkiausia globėjai, moteris šypteli: „Viskas gerai, sveikatos turiu dar Dievo valia, tik va, paauglystė artėja, tai abi su Gintare pasiožiuojame, susitaikome. Va, kad dar kelią šiek tiek nugreideriuotų ir mokyklinis autobusiukas gal pavėžėjimą suorganizuotų iki Lazdijų M.Gustaičio gimnazijos Gintarei. O visko kito mums užtenka.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min