Pora susituokė 1947 metais, kai Floydas grįžo iš kariuomenės. Iki tol jie nesimatė dvejus metus ir per tą laiką apsikeitė 131 laišku.
Kartą Floydas Violetai, kurią vadino Vi, per dieną parašė penkis laiškus. Viename jų buvo rašoma: „Šį vakarą girdėjau mūsų dainą ir iškart labai panorau grįžti pas tave. Mieloji, ar kada nors turėjai jos įrašą? Aš labai tikiuosi ir norėčiau klausytis šios dainos laikydamas tave savo glėbyje“.
Šį vakarą girdėjau mūsų dainą ir iš karto labai panorau grįžti pas tave. Mieloji, ar kada nors turėjai jos įrašą? Aš labai tikiuosi ir norėčiau klausytis šios dainos laikydamas tave savo glėbyje.
Pora susilaukė trijų vaikų ir visą gyvenimą ūkininkavo.
Floydas pastaraisiais metais kovojo su storosios žarnos ir šlapimo pūslės vėžiu, o Violeta sirgo demencija ir patyrė kelis širdies smūgius. Tačiau vis prastėjanti abiejų sutuoktinių būklė tik sustiprino jų ryšį.
Jų duktė Donna Scharton sakė, kad nors jos tėvo sveikatos būklė buvo labai prasta, jam rūpėjo tik jo žmona.
Anot jos, Floydas sakydavo gydytojui, kad jam viskas gerai, bet tegu medikai pagydo žmoną. Tuo metu jis nebegalėjo nueiti daugiau nei tris metrus nesustojęs pailsėti. Jo kepenys vis labiau prastėjo, todėl gydytojai prognozavo, kad jam liko gyventi pora savaičių.
Kai atėjome į laidojimo namus ir pamatėme du karstus, supratome, kad taip buvo lemta likimo, ši istorija galėjo baigtis tik taip.
Paskutines dienas sutuoktiniai praleido greta stovinčiose lovose laikydamiesi už rankų.
Vasario 11 dieną Floydas mirė laikydamas Violetos ranką, o ji Anapilin iškeliavo po penkių valandų. Donna teigė, kad taip jie norėjo.
„Kai atėjome į laidojimo namus ir pamatėme du karstus, supratome, kad taip buvo lemta likimo, ši istorija galėjo baigtis tik taip“, – teigė duktė.
