Municipaliteto sunkvežimiais į pagrindinę miesto gatvę, kur laukė mūšiui pasirengusios minios, buvo atvežta maždaug 110 tonų prinokusių pomidorų.
Devynis tūkstančius gyventojų turinčiame mieste daugiau nei 60 metų vykstanti šventė šiemet pritraukė maždaug 40 tūkstančių turistų.
Daugelis mūšio dalyvių buvo iki pusės nusirengę, o kiti pasirūpino apsivilkti senesnius drabužius, užsidėti skrybėles ar akinius.
Po valandos mūšio, kuris praėjo be jokio kraujo praliejimo, visas rajonas nusidažė raudonai.
Vėliau pomidorų liekanas nuo gatvių ir pastatų sienų plovė darbininkai.
Kaip rašo Ispanijos spauda, šventei skirti pomidorai miesto savivaldybei kainavo maždaug 28 tūkstančius eurų (97 tūkst. litų), arba vieną trečdalį Bunjoliui skiriamo biudžeto, kurio didžioji dalis išeina mokesčiams už apsaugos, valymo, mobilių tualetų priežiūros paslaugas bei civilinei apsaugai.
Pomidorų mūšiai Bunjolyje nuo 1944-ųjų ar 1945-ųjų rengiami kasmet, paskutinį rugpjūčio trečiadienį miesto globėjų – šventojo Luiso Bertrano ir Vargšų Dievo Motinos – garbei.
Niekas iš tikrųjų nežino, kaip ši tradicija atsirado.
Tarp tikėtinų kilmės teorijų yra vietos draugų mūšis maisto produktais, paauglių tarpusavio kovos, žiūrovų pomidorais apmėtytas paradas, pasišaipymas iš vieno prasto muzikanto ir sunkvežimio avarija.
Tarp populiariausių teorijų yra ir pasakojimas apie tai, kaip nepatenkinti miestelėnai per vieną miesto šventę municipaliteto narius apmėtė pomidorais. Dar viena teorija teigia, kad draugų grupė kartą atsidavė aistringai meilei, o miesto pareigūnai juos apmėtė pomidorais.
Valdant Francisco Franco ši šventė buvo uždrausta, nes neturi jokios religinės reikšmės, bet 8-ajame dešimtmetyje vėl buvo pradėta švęsti.
