Kaip pasyvus rūkymas keičia jūsų genus

Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo dr. Ronaldas Crystalas iš Weillo Cornello koledžo, nustatė, kad  nerūkančių žmonių, priverstų tapti pasyviais rūkaliais, genuose įvyksta pokyčių. Draudimus rūkyti viešose vietose lėmė gauti duomenys, susiejantys pasyvų rūkymą su didesne plaučių ligų tikimybe, tarp kurių – emfizema ir net plaučių vėžys. Tačiau šie duomenys nepaaiškino biologinės šios sąsajos priežasties. Dabar pirmą kartą mokslininkai gali nurodyti vieną galimą priežastį: pasyvus rūkymas turi įtakos genams.

R.Crystalo komanda atliko tyrimą, kurio savanoriais tapo 121 žmogus. Kai kurie iš jų rūkė nuolat, kai kurie dar nebuvo bandę rūkyti. Savanoriai sutiko, kad būtų ištirti jų kvėpavimo takų ląstelių mėginiai. Savanoriai mokslininkams taip pat davė savo šlapimo, kad būtų galima ištirti nikotino ir metabolito kiekį jame.

Dabar pirmą kartą mokslininkai gali nurodyti vieną galimą priežastį: pasyvus rūkymas turi įtakos genams.Kvėpavimo takų ląstelės yra pirmosios ląstelės, susiduriančios su cigarečių dūmais, – nesvarbu, ar jie yra įkvepiami tiesiai iš cigaretės, ar tiesiog būnant rūkančiųjų aplinkoje. R.Crystalo mokslininkų grupė iškėlė hipotezę, kad bet koks plaučių funkcijos pablogėjimas, susijęs su vėžiu ar kokia nors kita lėtine obstrukcine plaučių liga, kurios metu plaučiai praranda galimybę priimti orą, prasideda šiose ląstelėse.

Būtent tokius rezultatus komanda ir patvirtino tyrimo metu. Mokslininkai ištyrė visus 25 tūkst. identifikuotų žmogaus genų, rastų kvėpavimo takų ląstelių mėginiuose, kad nustatytų, kurie iš jų buvo aktyvūs kaip atsakas cigaretėms. Savo tyrimą jie sutrumpino iki 372 genų, kurie buvo aktyvūs rūkančiųjų, tačiau ne nerūkančiųjų ląstelėse. Remdamiesi nikotino kiekiu šlapime, mokslininkai taip pat padalino savanorius į tris grupes: rūkorius, kurių šlapime rastas didžiausias kiekis tabako metabolitų; nerūkančiuosius, kurių šlapime nerasta šių junginių ir mažo poveikio grupę, atsidūrusią tarp minėtų dviejų.

Palyginę trimis skirtingoms grupėms atstovavusių savanorių 372 genus, mokslininkai atrado, kad mažo poveikio grupės atstovams priklausė 34 proc. tų pačių aktyvių genų, kaip ir nerūkančiųjų, ir 11 tų pačių genų, kaip ir aktyvių rūkalių. Į mažo poveikio grupę pateko tiek teigusieji, kad niekada nebandė rūkyti, tiek prisipažinusieji, kad kartais parūko.

Anot šių rezultatų, genetiniai pokyčiai tarp mažo poveikio grupės savanorių buvo analogiški rūkančiųjų genetiniams pokyčiams ir rodė pirmuosius molekulinius žingsnius plaučių ligos link. Atliekant tyrimą neanalizuota, kokią įtaką genetiniai pokyčiai gali turėti plaučių ląstelei, tačiau R.Crystalas teigia, kad bus atlikta ir tokia analizė.

„Man įdomu pasirodė tai, kokios jautrios plaučių ląstelės yra bet kokiam cigarečių dūmui, – sakė mokslininkas. – Nesvarbu, ar eini į kokteilių vakarėlį, kur žmonės aplink tave rūko, ar surūkai vieną cigaretę per savaitę. Nesvarbu, kaip dažnai atsiduri tarp rūkančiųjų, plaučių ląstelės į tai reaguoja. Ląstelės tarsi šaukia: „Aš keičiuosi, keičiu genus, kuriuos įjungiu ir išjungiu reaguodama į aplinką.“

Kol kas neaišku, ar šie genetiniai pokyčiai yra pastovūs, tačiau ankstesnių tyrimų rezultatai rodo, kad bent jau rūkančiųjų kai kurie genetiniai pokyčiai nebepataisomi.

Jei šie genetiniai tyrimai pasitvirtins, pasak R.Crystalo, jie gali padėti gydytojams identifikuoti tuos, kurių genetiniai pokyčiai juos pastato į didesnės rizikos susirgti plaučių liga grupę, kai jie atsiduria tarp rūkančiųjų. Ir galbūt imtis tinkamų veiksmų, kurie padėtų sumažinti pavojingą nikotino poveikį jų lastelėms.