Ūką nušviečia jo centre tūnanti jauna žvaigždė. Gana simetriški ūko „sparnai“ įkūnija įspūdingą kosminį kontrastą tarp kaitros, energijos ir vyksmo kupino „žvaigždžių lopšelio“ ir jį supančių vakuuminio šalčio bei statikos tyrų.
Žvaigždę vertikaliai supantis dulkių ir dujų žiedas primena savotišką juostą, kuri persmaugia ūką per liemenį ir daro jį panašų ne tik į angelą, bet ir ant šono parverstą smėlio laikrodį... Visatos požiūris į laiką?
Įspūdingasis ūkas švyti beveik už 2 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, o jo skersmuo – keletas šviesmečių. „Sniego angelas“ įsikūręs gana nuošaliame mūsiškės Paukščių tako galaktikos regione. Kerintį jo švytėjimą generuoja masyvi, jauna žvaigždė IRS 4.
Didelė „Hubble“ rezoliucija leidžia fotografijoje aiškiai įžiūrėti dujų ūko ribuliavimą ir gūbrius – šiuos procesus sukelia įkaitusios ūko medžiagos ir gerokai vėsesnės tarpžvaigždinės erdvės sąveika. Žydrą dujų švytėjimą supa tamsiai raudonų „arterijų“ tinklas. Blyškų centrinės žvaigždės spindėjimą sukuria nuo dujų ir dulkių atsispindinti IRS 4 žvaigždės šviesa.
Išsamesni „Sharpless 2-106“ ūko infraraudonojo spektro tyrimai astronomams atskleidė, jog ūką supa daugiau kaip šeši šimtai rudųjų nykštukių spiečius. Kiekviena tokia „neįvykusi“ žvaigždė sveria mažiau nei dešimtadalis mūsų Saulės. Masės stoka neleidžia generuoti tiek energijos, jog jose įsižiebtų branduolinės sintezės reakcijos.
