1.Tikras kaunietis niekada nesirgs už „Lietuvos rytą“.
Net ir tada, kai vilniečių krepšinio komanda žaidžia tarptautiniuose turnyruose ir, atrodytų, LKL mūšius derėtų pamiršti bei palaikyti savo šalies ekipą, kaunietis labai nuoširdžiai džiūgaus, jei vilniečius taršys koks nors turkų ar net rusų klubas.
2. Kaunietis niekada nepripažins, kad kitų miestų gyventojai gali būti didesni Lietuvos patriotai už kauniečius.
Ne veltui Šarūnas Jasikevičius iš Rotušės balkono po „Žalgirio“ pergalės LKL finale dainavo: „Kaunas – Lietuvos širdis“ (frazė iš populiarios Kaune dainos „Žemyn upe“). Šis įsitikinimas galbūt atsirado tarpukariu, kai Kaunas buvo laikinoji sostinė, bet labiausiai įsitvirtino sovietų okupacijos metais.
Tuo metu Vilniuje ir Klaipėdoje nieko nestebino vien tik rusiškai kalbančios pardavėjos, kirpėjos, tarnautojai. Kaune tokių būdavo retenybė. Nors čia irgi darbavosi nemažai atvykusių rusų, bet jų buvo ne tiek daug, tad jie uoliau nei kituose didmiesčiuose mokėsi lietuvių kalbos.
3. Tikras kaunietis per rinkimus niekada nebalsuoja už socialdemokratus.
Per Prezidento, Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimus, kad ir kaip būtų smukęs konservatorių reitingas, jie Kaune visada sulaukia didžiausio palaikymo. Nors Kauno taryboje sėdi įvairių partijų frakcijų atstovai, bet pastaruosius 8 metus daugumą turi konservatoriai. Jie miestą valdė ir visą pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį.
Gatvėje, internete kauniečiai išsijuosę keikia merą ir komandą, bet jis kažkodėl vis tiek surenka daugiausia balsų. 2000 m. kauniečiai paeksperimentavo ir balsavo už Vytauto Šustausko partiją. Bet dar tais pačiais metais prisižiūrėję šio radikalo išsišokimų miestiečiai atsikvošėjo ir elegantiškai atsikratė juo delegavę jį į Seimą. Po to V.Šustausko politinė karjera visiškai žlugo.
4. Tikras kaunietis save vadins kauniečiu net ir daug metų gyvendamas Vilniuje.
Viename iš nuosavų namų kvartalų Vilniuje galima pamatyti ant stiebo plevėsuojančią Kauno miesto vėliavą. Ją kauniečiui prieš išlydint gyventi į sostinę padovanojo draugai. Žmogus vien dėl tos vėliavos įrengė stiebą ir dabar savo Kauno patriotizmu stebina ne tik kaimynus, bet ir tikrą vilnietę žmoną.
5. Tikras kaunietis niekada nepagirs miesto gatvių dangos.
Kauniečiai niekada nesutiks, kad jų miestas savo grožiu nusileidžia kuriam nors kitam, o ypač Vilniui. Nors mieste yra daugybė apleistų ir apgriuvusių pastatų, bet kaunietis siūlys pirmiausia pažvelgti į tikrai įspūdingus architektūros paminklus: Perkūno namą, pilį, bažnyčių bokštus, parkus, naujus statinius. Tik gatvių duobės jau taip visiems įkyrėjo, kad miestiečiai dabar nė negirdi, kaip valdžia iki užkimimo šaukia apie nuolat plušančius kelininkus ir jų rekonstruojamas gatves.
6. Tikras kaunietis niekada nesutiks, kad jo mieste banditų daugiau nei Vilniuje.
Daktarų, Daškinių, Agurko ir kitos nusikaltėlių gaujos bei vaizdžiai žiniasklaidoje parodyti bei aprašyti jų darbeliai ilgam įspaudė į šalies gyventojų sąmonę įsitikinimą, kad Kaunas yra banditų miestas. Niekam nė motais, kad čia, skirtingai nei kituose miestuose, gangsteriai nežudė nei žurnalistų, nei teisėsaugininkų. Maža to, policijos teigimu, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir padaromų nusikaltimų proporcijas, Kaune yra mažiausias nusikalstamumo lygis šalyje!
7. Tikras kaunietis niekada nebus vargeta.
Verslumu kauniečiai garsėja nuo seno. Sovietų okupacijos metais čia klestėjo vadinamosios „talkučkės“, kur galėjai įsigyti įvairiausių importinių prekių.
Garliavoje, nuosavų namų rūsiuose, paslapčia veikė daug mažų pogrindžio siuvyklų, iš kur keliavo madingos palaidinės su įmantriais angliškais užrašais, mezgami megztiniai, kuriuos veždavo į Rusiją. Butuose siuvėjai profesionaliai gamino džinsus su visomis „Levis“ ir Wrangler“ kniedėmis bei emblemomis. Kiti nelegaliai laikė brangiakailius žvėrelius. Kaune jau okupacijos metais dirbo daug naktinių alkoholio prekybos taškų. Ne veltui sklandė anekdotas: jei Kauną aptvertų spygliuota tvora, kiekvienas žinotų už ką sėdi.
Kooperatyvų laikais čia greitai pradėjo kurtis daug privačių parduotuvių, kavinių, vėliau lyg grybai dygo kioskai, parduotuvėlės. Deja, nepriklausomybės pradžioje Kaune netrūko ir skandalingų verslininkų, kurių veikla pridarė daug bėdos gyventojams bei visam šalies ūkiui: tai Arvydo Stašaičio įmonės, koncerno EBSW bendrovės, „Sekundė“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas ir kiti, žadėję išmokyti gyventi iš palūkanų.
Dabar nepaisant stambių prekybos centrų, įvairių kitų didelių kompanijų dominavimo, Kaune vis dar išliko daug vidutinio ir smulkaus verslo atstovų, kuriasi nedidelės informacinių technologijų įmonės.
