Sibire – masinė mamutų „medžioklė“

Šie didžiuliai gyvūnai, įkalinti Žemės sluoksniuose tūkstančiai metų prieš Kristų, ten gulėjo išnykę ir visų užmiršti ištisas epochas. Tačiau tirpstantis Sibiro (Rusija) amžinasis įšalas atidengia naujus gerai išsilaikiusių mamutų liekanų sluoksnius. Kaulai lengvai pasiekiami net ir įrankiais „neapsiginklavusiam“ žmogui, todėl masiškai randami kaulai sparčiai virsta šiuolaikiniais gaminiais – paveikslų rėmeliais, šachmatų rinkiniais, pakabukais. Jie renkami, pjaustomi ir drožinėjami, parduodami ir perkami Internetu.

Kadaise siauros specializacijos mokslininkai, tyrinėję Sibiro platumas, dažnai užsiima papildoma veikla. Vasaros metu jie keliauja šiaurinių upių pakrantėmis, kuria vietinių gyventojų tinklus ir užsiima masine mamuto kaulų „medžiokle“. Apie savo darbą jie atsiliepia labai išdidžiai, su mistikos gaidelėmis. „Norint rasti kaulų, jums prireiks sėkmės“, sako Maskvos valstybinio universiteto geologas Fiodoras Romanenka. „Aš neieškau kaulų. Aš juos randu. Jie mane randa. Kiekvienas radinys man suteikia daug džiaugsmo – tai tarsi gamtos, Arkties dovana, atsiųsta paties likimo“, – sako tyrinėtojas.

Rusijos tundrose gyvenantys šiaurinių elnių veisėjai su tokiomis mamutų liekanomis gyvena jau ištisas kartas. Fiodoras Romanenka teigia, jog pasitaiko atvejų, kai atitirpinama tūkstantmečius įšale gulėjusi mėsa; ji verdama, kepama, arba sušeriama šunims.Mamutų liekanų, aptiktų didžiuliuose Rusijai priklausančiuose amžinojo įšalo plotuose, kiekis stabiliai auga pastaruosius tris dešimtmečius. Šios šalies mokslininkai neturi vieningos nuomonės, ar dėl tokio reiškinio kaltas klimato atšilimas. Kai kurie sako, jog taip, kiti į tai žvelgia skeptiškai. Tačiau niekas nesiginčija, jog amžinasis įšalas traukiasi – ir jie džiaugiasi atsiradusia galimybe rinkti kaulus ir iltis, ypač kai padidėjęs jų srautas puikiai kompensuoja draudimus prekiauti šiandieninių dramblių – mažesnių ir beplaukių mamutų palikuonių – kaulais.

Rusijos tundrose gyvenantys šiaurinių elnių veisėjai su tokiomis mamutų liekanomis gyvena jau ištisas kartas. F.Romanenka teigia, jog pasitaiko atvejų, kai atitirpinama tūkstantmečius įšale gulėjusi mėsa; ji verdama, kepama, arba sušeriama šunims. Dabar ištisi kaimai išgyvena iš prekybos rastais priešistoriniais kaulais. Kalboje net atsirado naujas rusiškas veiksmažodis – mamonit, kas išverstus reikštų „eiti ieškoti mamuto kaulų“.

„Žmonės anksčiau tiesiog rasdavo kaulus ir numesdavo juos į šoną, arba atsikratydavo kaip nereikalingomis šiukšlėmis, nes tai jų nedomino, – sako šiaurės elnių fermą prižiūrintis Genadijus Tatarinovas, kurio pragyvenimo šaltinis įsikūręs apie 6400 km į šiaurės rytus nuo Maskvos, šaltame Aniuisko kaime. – Tačiau dabar atsirado didžiulė paklausa. O kadangi konkurencija yra nemaža, tuo užsiimantiems žmonėms tai tampa pagrindine veikla.“

Daugelis apgyvendintų vietovių jau švariai „iššukuotos“. Ieškotojus tai verčia keliauti vis gilyn ir gilyn, į neapgyvendintas vietoves. Kokybiškiausi kaulai parduodami viso pasaulio kolekcionieriams ir muziejams; prasčiau išsilaikę egzemplioriai transportuojami į drožinėjimo gamyklas, daugiausia į Kiniją, kur jie pavirsta aukščiausios klasės aksesuarais, papuošalais ir dovanomis. Pasiūla tokia didelė, jog pastaraisiais mėnesiais žaliavos kaina smarkiai krito. Globali finansų krizė sutapo su masiniais Afrikoje išgaunamo dramblio kaulo išpardavimais; tai „nurėžė“ ir mamuto kaulo kainą. Vieno aukštos kokybės kaulo kilogramo kaina nukrito nuo 700 iki 220 dolerių.

Nepaisant to, kasmet Rusijoje surenkama apie 50 tonų mamuto kaulų, ir šis skaičius stabiliai auga. „Šis skaičius yra visų laikų aukštumoje“, – sako „National Alliance“ vadovas Fiodoras Šidlovskis. Jo vadovaujamas aljansas užsiima paieškos grupių, upių pakrančių tyrinėjimo bazių, restauravimo dirbtuvių ir drožinėjimo įmonių veiklos koordinavimu. F.Šidlovskis neseniai net paprašė, kad vyriausybė jį pripažintų smulkiojo verslo atstovu. „Jie atsisakė, – ironiškai sako Fiodoras. – Jie pasakė: Tavo verslas nėra smulkusis.“

„Scanpix“ nuotr./Sibiro valstietis prie mamuto liekanų (apie 1900 m.)

F.Šidlovskis jau seniai aistringai domisi Rusijos šiauriniais regionais. Nuo pat 1979 metų jis kasmet birželį keliaudavo į Sibirą ir ten užsilikdavo iki vėlyvo rudens, rinkdamas kaulus ir pildydamas krūvas popierių, kurių reikia norint radinius sėkmingai pargabenti į Maskvą. Likusią metų dalį jis praleidžia Maskvoje, prižiūrėdamas savo asmeninį „Ledynmečio“ muziejų ir pardavinėdamas radinius, kad galėtų finansuoti ateinančių metų ekspedicijas. „Kartą arba porą kartų į metus aš perku žaliavą iš vietinių gyventojų ir mokau juos, kaip išsaugoti radinius, ko ieškoti ir ko – ne, – sako F.Šidlovskis. – Mokyklose aš skaitau paskaitas. Visa tai duoda rezultatų.“

Tiesą sakant, ši prekyba nėra visiškai nauja. Žmonės mamutus Rusijos Šiaurėje medžiojo dar žiloje senovėje. Amžinajame įšale išlikę kaulai, menantys Akmens amžiaus rankdarbystės laikus. Šią epochą Sibirą tiriantys mokslininkai kartais net pavadina „Kaulo amžiumi“, nes iš šios medžiagos buvo gaminami ginklai ir įrankiai.

Rastus mamuto kaulus dar I mūsų eros amžiuje importuodavo turtingi kinai, ir kai į tolimąsias Sibiro platybės XVII amžiuje atvyko pirmieji rusai, jie kaulais prekiavo lygiai tiek pat, kiek ir gyvūnų kailiais. „Anksčiau, kai mes rasdavome kaulus, mes juos dovanodavome muziejams – ekspozicijoms ir moksliniams mėginiams, – sako F.Romanenka. – Dabar mes juos registruojam, datuojame radioaktyvios anglies izotopų metodu ir atiduodame juos kaip dovanas, arba... – jis padaro reikšmingą pauzę. – Arba jie tampa gerais suvenyrais“, – užbaigia tyrinėtojas. Truktelėdamas pečiais ir plačiai nusišypsodamas jis priduria: „Mamutai yra laikomi nacionaliniu Rusijos turtu.“