Joninėmis vadiname birželio 24 d., kada diena būna ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Senovės lietuviai pastarajam reiškiniui suteikė mistinę reikšmę ir šventė Rasomis vadintą šventę. Užuominos apie tai rašytiniuose šaltiniuose siekia dar XIV amžių. Lietuvai apsikrikštijus, mistinė naktis buvo susieta su Šv. Jono Krikštytojo gimimu ir pervadinta į Jonines. Šis pasikeitimas senųjų baltiškų šventimo tradicijų neįtakojo.
„Ilgiausią metuose dieną oras pakvimpa šviežiai nuskintomis žolėmis, o trumpiausią naktį – laužo dūmais. Visur pasklinda rūku apsigaubusi mistinė atmosfera. Žmonės vienaip ar kitaip stengiasi išpešti bent menkiausią teisybę apie ateitį. Tam griebiamasi burtų.
Saulė dar tik ruošiasi tekėti, o būriai jau keliauja į laukus ir prausiasi nuo rugių nubraukta rasa. Sakoma, veidai taip tampa skaistesni. Atėjus nakčiai, rasa vilgomos marškos – taip stengiamasi padėti sergantiesiems.
Dar Joninių išvakarėse moterys išsiruošia rinkti įvairių vaistinių žolelių – kupoliauti. Tikima, kad būtent dabar surinktos, jos įgis stebuklingų gydymo galių. Glėbiai pilnėja ramunėmis, jonažolėmis, mėlynai ar geltonai žydinčiais žolynais. Dar žiedų nesumainiusios mergelės bekupoliaudamos nepamiršta paskabyti ramunių žiedelių, laukdamos porinio žiedlapių skaičiaus, reiškiančio meilę. Grįžus surinktomis vaistažolėmis apkaišomi namų pakampiai, gyvulių tvartai. Verdama arbata.
Jaunos netekėjusios mergelės velkasi balto lino drabužius ir būriais traukia į pievas. Čia iš devynių arba dvylikos skirtingų žolių pina vainikus, kuriais vėliau puošiasi pačios ar dabina namus. Tuo tarpu vyrai tokias puošmenas sukasi iš gležniausių tvirtojo ąžuolo šakelių. Naktį paupiai nušvinta švelnia prieblanda – vandenin leidžiami pintieji vainikai su pritaisytomis uždegtomis žvakėmis. Tikima, kad vaikino ir merginos vainikėliai plaukiantys drauge reikš dar šiemet įvyksiančias vestuves. Kitos mergelės leidžia po du vainikėlius. Jei vandenyje šie plaukia į skirtingas puses, artėja skyrybos su mylimuoju, jeigu susiglaudę – taip pat laukia žiedų sumainymas. Naktį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja. Tuoj aplink susirenka būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai daro dėl geresnės sveikatos, kiti – nori įsitikinti, ar šįmet jų laukia vestuvės. Krituliai Joninių naktį reiškia ne tik laimę žemdirbiams, bet ir sniegą bei pūgas per artėjančias Kalėdas.
Joninių naktį mišką apninka piktosios dvasios. Tačiau drąsiausieji nepabijo tykančių pavojų ir vidurnaktį leidžiasi į žydinčio paparčio paieškas. Jei žmogui pavyksta surasti vos akimirkai teprasiskleidžiantį žiedelį, šis tampa aiškiaregiu: įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis.
Kitiems labiau rūpi geresnis derlius: ūkininkai šlaksto laukus surinkta rasa arba meldžia lietaus. Beje, krituliai Joninių naktį reiškia ne tik laimę žemdirbiams, bet ir sniegą bei pūgas per artėjančias Kalėdas. Dangų apniukus debesims, gražiausia žiemos šventė greičiausiai bus vėjuota ir lietinga, atsivėrus žvaigždėms – šalta ir snieguota.“
 |
| Suaugusiems.lt logotipas |
