Neįprastą sintetinį audinį išradėjai pavadino SLIPS (Slippery Liquid Infused Porous Surface – liet. slidus porėtas skysčiu užlietas paviršius). Idėją sukurti tokią medžiagą mokslininkai nusižiūrėjo iš gamtos – vabzdžiaėdžių augalų, kurių cilindriniai lapai yra tokie slidūs, kad ant jų pakliuvę vabzdžiai beviltiškai nuslysta į augalo išskiriamas virškinimo sultis ir ten žūva.
Nors vabzdžiaėdžio augalo lapai porėti lyg kempinė, jame esančios akutės užpildytos vandeniu, kurio sudėtyje yra ir augalo išskiriamos itin slidžios skystos substancijos – su ja susilietusios vabzdžio kojelės praranda sukibimą su lapo paviršiumi. J.Aizenberg su kolegomis sukūrė sintetinę tokių lapų imitaciją – porėtą teflono paviršių padengė „lubrikanto luobele“.
Rezultatas – vandens ar bet kokio kito aliejingo skysčio visiškai nepraleidžiantis paviršius, į kurį nesusigers nė lašas užlieto aliejaus, vandens ar kraujo. SLIPS iš kitų slidžiu paviršiumi pasižyminčių dirbtinių medžiagų išsiskiria tuo, kad slidumo savybių nepraranda net ir labai žemoje teigiamoje temperatūroje (esant 2 laipsniams pagal Celsijų). Kitos analogiškomis savybėmis pasižyminčios dirbtinės medžiagos veikia 5–30 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje.
Be to, SLIPS savybių nepraranda ir aukšto slėgio sąlygomis, tad ši medžiaga, anot jos kūrėjų, efektyvi ir esant slėgiui, kuris egzistuoja septynių kilometrų gylyje po vandeniu.
SLIPS pritaikymo nišų yra pačių įvairiausių – pradedant naftotiekio vamzdžiais, baigiant neapledėjančiais oro lainerių paviršiais. Tačiau J.Aizenberg pabrėžia kur kas buitiškesnę šios medžiagos pritaikymo situaciją – pomidorų padažą iš buteliuko nuo šiol bus galima išvarvinti iki paskutinio atomo!
